Carlo gimė Kanadoje, tačiau augo Meksikoje, Akapulko mieste. Pirmoji jo pažintis su šokiu buvo dar mokykloje.
„Tačiau tada man šokis nepatiko. Vidurinėje mokykloje turėjau pasirinkti bent du užklasinės veiklos užsiėmimus. Truputį uždelsiau pasirinkdamas, tad teko imti tai, kas liko: literatūra, šokiai ar civilinė sauga“, – pasakojo šokėjas.
Tąsyk Carlo paklausė administratorės, kuri buvo atsakinga už visą užklasinę veiklą, ką reiškia šiuolaikiniai šokiai – mat taip vadinosi užklasinės veiklos būrelis.
Atsakymas nepradžiugino – klasikiniai šokiai, baletas. Kitaip tariant, visko po truputį. Tąsyk mokiniui pasiūlė susitarti su mokytoja, jog ateitų bent retkarčiais, tačiau pirmieji išgirsti mokytojos žodžiai nenudžiugino: kas nelankys – neišlaikys.
„Tada supratau, kad turiu rasti būdą, kaip tuo džiaugtis. O pradėjęs šokti supratau, kad man patinka.
Pradėjau vis daugiau įsilieti į šokius ir mokytoja mane pastebėjo. Gavau pasiūlymą ateiti dažniau, skirti tam daugiau laiko ir energijos. Tuo metu nenorėjau, ir tik prieš baigiant vidurinę mokyklą supratau, kad galbūt šokiu norėčiau užsiimti daugiau. Antra vertus, ir nebuvau toks tikras, kad tikrai noriu šokti.
Tuo metu turėjau draugą, kuris ruošėsi sukurti gatvės šokių grupę. Jis man pasiūlė prisijungti. Sutikau, paklausiau ar yra kažkoks stilius, pagal kurį jis nori šokti. Atsakė, kad ne. Man kilo klausimas: kaip jis nori kurti šokių grupę, nežinodamas, ką nori šokti? Jo atsakymas prajuokino: gatvės šokiai – tai išeini į gatvę ir šoki“, – pasakojo šokėjas.
Nedidelė šokėjų grupė visko mokėsi patys, vėliau Carlo likimas suvedė su žinoma šokėja Melissa Castillo ir jis prisijungė prie jos vadovaujamos grupės „Compañía Médula“.
„Tuo metu jau mokiausi universitete, studijavau psichologiją. Nežinojau, ką daryti, nes studijos atrodė nesuderinamos su šokiu, o mūsų grupė darėsi vis daugiau žinoma. Buvome kviečiami šokti festivaliuose visoje Meksikoje. Aš tikrai norėjau skirti daugiau laiko šokiams, tačiau studijos atimdavo daug mano laiko.
Supratau, kad psichologija tampa daugiau mano hobiu, nei šokis. Šokis buvo pirmoje vietoje. Nežinojau, ką daryti, reikėjo palaikymo, nes norėjau mesti studijas ir skirti daugiau laiko šokiui. Atėjus laikui priimti sprendimą kreipiausi į mamą.
Ji nebuvo laiminga, kad metu mokslus, tačiau mane palaikė. Tai viskas, ko man reikėjo. Pradėjau gyventi šokiu. Vėliau ėmiau daugiau domėtis ne tik šokiu, bet ir šiuolaikiniu cirku. Labai norėjau sieti savo gyvenimą su šokiu“, – kalbėjo Carlo.
– Kalbamės Lietuvoje, kur jūs dabar gyvenate. Kokie keliai atvedė į Lietuvą ir kada?
– Pati svarbiausia priežastis, kodėl aš čia – meilė. Kalbu apie savo žmoną Karoliną. Mes susipažinom Meksikoje, paplūdimyje. Nė vienas iš mūsų būtent tą dieną nenorėjome į paplūdimį, tačiau taip nutiko, kad abu atsiradome toje pačioje vietoje vienu metu. Tai buvo tarsi mažo biudžeto meilės istorijos filmas.
Po to ji grįžo į Lietuvą, aš likau Meksikoje. Mes palaikėme ryšį. Vėliau ji grįžo. Aš labai norėjau būti su ja, tiesiog nežinojau kaip. Nusprendžiau pasipiršti.
Mes susituokėme Meksikoje, o paskui kartu atvažiavome į Lietuvą. Tai įvyko maždaug prieš trejus metus. Tąsyk Lietuvoje praleidome maždaug metus. Nežinojau apie Lietuvą nieko, kol nesutikau Karolinos.
Aš labai norėjau būti su ja, tiesiog nežinojau kaip. Nusprendžiau pasipiršti.
Per tą laiką susipažinau su nemažai žmonių, tačiau nebuvau šokių bendruomenėje, kadangi nežinojau, nuo ko pradėti. Kalbant apie šokius, čia buvau vienas. Palikau viską Meksikoje, kad galėčiau atvykti čia, susipažinti su žmonos šeima.
Pirmieji aštuoni mėnesiai buvo ypač sunkūs, nes negalėjau savęs išreikšti taip, kaip mokėjau geriausiai. Negalėjau surasti, kaip, su kuo.
Tada susipažinau su Karolinos drauge, kuri mane supažindino su šokėju Mantu Stabačinsku . Jis – žinomas šokių bendruomenės narys. Tada viskas tarsi ir stojo į savas vėžes.
– Kiek Lietuvos jau esate pažinęs, matęs?
– Nežinau pavadinimų, bandysiu ištarti taisyklingai. Pirmą kartą atvažiavęs pabuvojau Jonavoje, Kėdainiuose, Raudondvaryje, žinoma pajūryje – Klaipėdoje, Nidoje. Dar Rokiškyje, kuris yra gana toli, be abejo, ne kartą teko lankytis ir Vilniuje.
Šiemet noriu aplankyti daug vietų, jų Lietuvoje yra gražių. Noriu aplankyti Birštoną. Neatsimenu pavadinimo, bet noriu aplankyti taką, kuris eina per medžių viršūnes. Jau teko apsilankyti ir Kryžių kalne.
– Ar Kryžių kalnas neatrodė baugiai, mat užsieniečiai į šią vietą reaguoja įvairiai?
– Ne. Galbūt tai turi sąsajų su meksikiečių švente – dia de los muertos. Mirusiųjų diena, žinau, jūs irgi turit tokią dieną, tačiau Meksikoje tai yra daugiau šventinė, nei liūdna nuotaika. Man tikrai patiko Kryžių kalnas. Suprantu, kodėl tai yra svarbu jums.
– Ar apskritai jums patinka Lietuvoje?
– Labai. Todėl noriu šį kartą čia likti ilgiau. Mes abu su žmona čia jaučiamės gerai.
Man patinka šaltis, nes viskas, ko reikia – apsirengti.
– O kaip mūsų klimatas?
– Meksika turi labai daug įvairovės. Taigi, klimatas negąsdino. Atvirkščiai – netgi pradžiugino. Privertė prisiminti vaikystę, kai su tėvais keliaudavome į Kanadą arba JAV trumpų atostogų. Sniegas taip pat man patinka. Man patinka šaltis, nes viskas, ko reikia – apsirengti. Pastebėjau, kad žmonės čia nėra įpratę prie karščio.
– Kokia veikla užsiimate šiuo metu?
– Dirbu su trupe „Nuepiko“. Darome turą po Lietuvą. Marius (šiuolaikinio šokio šokėjas, trupės „Nuepiko“ narys Marius Pinigis – aut.) yra vienas iš Šiuolaikinio šokio asociacijos narių, „Nuepiko“ yra įsteigę dirbtuves „Judesio laboratorija“. Ten pirmą kartą ir sutikau Marių, ten ir prasidėjo bendradarbiavimas.
– Prisidedate ir prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ veiklų. Kaip prasidėjo jūsų bendravimas?
– Manau, kad tai, jog priimu atsiradusias galimybes, mane ir atvedė iki šios programos. Pirmą kartą būnant Lietuvoje mokiau „Judesio laboratorijoje”.
Sukūrėme pasirodymą ir atlikome jį galerijoje „Meno parkas“ prieš pat man išvykstant atgal į Meksiką. Grįžęs vėl pradėjau mokyti „Judesio laboratorijoje“. Marius pastebėjo, jog noriai dirbu su žmonėmis. Taip mane pastebėjo „Kaunas 2022“, pakvietė dirbti su viena iš bendruomenių.
– Teko dirbti ir su Kauno rajono bendruomene?
– Taip, visą vasarą dirbau su Garliavos bendruomene. Galutinį pasirodymą atlikome traukinių stotyje. Man labiausiai patiko, kad bendruomenė šoko netgi po pasirodymo. Šventė buvo baigta, tačiau žmonės ir toliau šoko. Tada supratau, kad žmonėms patiko. Pasirodėme gerai.
– Kokią ateitį matote Lietuvoje? Ar planuojate likti?
– Kai grįžau į Meksiką, buvau labai laimingas, kadangi susitikau su šeima ir draugais. Tada pastebėjau, kad man nelabai tinka Meksika. Nebėra taip, kaip buvo. Aš vis dar bendrauju su senais draugais, mane vėl pakvietė į festivalį.
Man patiko Meksikoje. Tačiau grįžęs pajaučiau atotrūkį. Nesijaučiau visiškai laimingas, o ir Karolinai buvo sunku susirasti darbą. Ji taip pat menininkė. Tada pasiūliau grįžti į Lietuvą. Manau, kad šiuo metu Lietuva yra viena saugiausių vietų.
