Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Šokėjas ir choreografas M.Stabačinskas: tikiuosi, kad metai su teatru nebuvo vienkartinis blyksnis

„Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius, šiuolaikinio šokio šokėjas ir choreografas Mantas Stabačinskas sako, kad kalba kartais negali duoti tiek, kiek judesys. Juo įmanoma perteikti tai, kas nepasakoma žodžiais. Kalba mus kartais riboja, o šokis – ribas panaikina.
Mantas Stabačinskas
Mantas Stabačinskas / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Šiemet „Auksinis scenos kryžius“ M.Stabačinskui atiteko už choreografiją ir judesį spektakliams „Puikus naujas pasaulis“ (Valstybinis jaunimo teatras, „Utopia“), „Soliaris 4“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), „Šventė“ (Oskaro Koršunovo teatras). Tai – ne pirmasis aukščiausias Lietuvos teatro apdovanojimas. „Auksiniu scenos kryžiumi“ šokėjas apdovanotas ir 2014 m. už spektaklį „Melancholijos dėžutė“, o spektaklis „Contemporary?“ įvertintas kaip metų reiškinys.

15min pokalbis su M.Stabačinsku – ne tik apie kūrybą, bet ir apie tai, kas mums yra namai, apie mažiau matomus, tačiau labai svarbius Manto darbus su įvairių socialinių grupių žmonėmis. Apie tai, kiek tu – profesionalas – gauni iš žmonių, kuriuos sukausto vien tik išgirstas žodis „šokis“. Ką reiškia po 25 metų profesionalaus šokėjo karjeros kartu su jais vėl grįžti į pradinį tašką.

– Mantai, kalbamės tavo namuose. Jie visai netoli miesto centro, tačiau atokiai nuo miesto triukšmo. Kas tau yra namai?

– Ramybė. Gyvenu čia dar tik vienerius metus ir savo namais džiaugiuosi. Man tai – naujas jausmas, seniau to neturėjau. Čia – ta vieta, kur save surenku, pasikraunu. O mintys apie tai, kaip savo namus puoselėti, nes dar planuoju, dar ieškau.

Kai įsigijau šį butą, ant sienos kabėjo meno kūrinys. Pažiūrėjau tąsyk į jį ir nukabinau – ne mano. Nunešiau į sandėliuką. Po kurio laiko parsinešiau atgal, atrėmiau į sieną ir žiūrėjau. Kuo toliau – tuo labiau jis man pradeda patikti. Susigyvenau su juo, tad nunešiau atnaujinti, ištiesinti, nes nuo sandėliuke šiek tiek susilankstė. Nuomonė, pasirodo, gali pasikeisti. Svarbiausia neskubėti, įsigyventi ir pajausti.

Kaip ir su žmogumi – svarbiausia jį pajausti?

– Su žmogumi man užtenka vieno susitikimo. Iš karto pajuntu – tai mano žmogus ar ne. Ar galiu jį apsikabinti, ar norisi išlaikyti atstumą? Man atrodo, mums reikėtų dažniau vieniems kitus apkabinti. Ne paviršiumi, o iš tikrųjų. Ir pabūti. Aš mėgstu žmones, man jie patinka. Gal todėl, kad esu šokėjas – kūno, žmogaus pajautimas man yra visai kitoks.

– Kalbant apie praėjusius metus, kokie jie buvo kūrybine prasme?

– Išskirtiniai, turtingi. Žvelgiant kiek iš toliau, dar prieš pandemiją patyriau kojos traumą. Teko pailsėti, turėjau operaciją. Tai buvo pirmoji rimta trauma per 20 metų. Devyni mėnesiai ramybės, sakė man gydytojai. O juk darbai – suplanuoti. Svarsčiau tada, kaip reikės tiek ištverti, be to, juk esu laisvai samdomas šokėjas, tad svarbūs ir finansiniai klausimai.

Nežinau, kas nutiko, bet po savaitės supratau: tai įvyko ne veltui, turiu sustoti. Nurimau ir pagalvojau, kad išgyvensiu. O tada atėjo pandemija. Dveji metai – visiškas štilis.

Pernai sulaukiau režisieriaus Gintaro Varno skambučio. Jis statė didelį spektaklį – „Puikus naujas pasaulis“. Jame daug aktorių, daug judesnio. Pakvietė prisijungti. Man tai buvo iššūkis – po tokios ilgos pertraukos ateiti ne į savo pažįstamą šokio aplinką, o į teatro spektaklį. Atsirado nepasitikėjimas, buvo daug streso ir atrodė, kad nieko nemoku.

Visi praėjusieji metai – teatro metai. Buvo smagu padirbėti ir su žinomais, ir su jaunais režisieriais.

Visi darbai pasirodė skirtingi. Su G.Varnu Jaunimo teatre statėme spektaklį „Puikus naujas pasaulis“, su režisiere Kamile Gudmonaite kūrėme spektaklį, kuriame vaidino skirtingas negalias turintys žmonės. Man patiko tai, kad buvome viena komanda, kūrybinio proceso metu daug kalbėjomės.

Vėliau sulaukiau skambučio iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro. Mane pakvietė į žinomo Lenkijos režisieriaus Grzegorzo Jarzynos statomą spektaklį „Soliaris 4“. Aš – šokio pasaulio žmogus, tad teatro pavardės man ne visos žinomos. Kai pasidomėjau šiuo Europoje garsiu režisieriumi, kai sužinojau, kad čia vaidins garsūs aktoriai – vėl pajaučiau įtampą.

Šiame spektaklyje turėjome dirbti prie specifinio personažų judėjimo, bet vėliau viskas pasikeitė. Galiausiai filmuodavau atskiras scenas, kad aktoriai matytų scenos visumą, dirbome prie mažų detalių.

Dar vienas darbas – Eglės Švedkauskaitės režisuotas performansas „Žiūrėdama viena į kitą“. Nuostabus kolektyvas. Visi galėjome kurti, pasidalyti savo patirtimi, ieškoti. Supratau, kad man artimiau dirbti komandoje, ne tik būti atsakingu už judesį. Teatro ir šokio laukas skiriasi, tad ir patirtys teatre – kitokios.

D.Matvejevo nuotr. /Mantas Stabačinskas
D.Matvejevo nuotr. /Mantas Stabačinskas

– Kokie ryškiausi šokio ir teatro spektaklio skirtumai?

– Man patinka teatras, mokausi ir daug iš jo gaunu. Patinka, kad ten viskas kitaip. Šokyje mes neturime tokių galimybių, kalbant, pavyzdžiui, apie dekoracijas. Prieš premjerą teatre mažiausiai dvi savaites scenoje dėliojamos dekoracijos, statomos šviesos. Pas mus, šokio teatre, viskas vyksta tą pačią dieną. Vakare spektaklis, o per dieną turime sukurti ir pastatyti spektaklio šviesas. Nėra tokių finansinių galimybių, kad galėtume tam skirti bent kelias dienas. Tad taip, skirtumai yra.

Judesys, kompozicija – mažos detalės, sudarančios visumą.

– Šokėjui lengviau atpažinti kūno kalbą?

– Man visada lengviau vertinti pagal kūno kalbą – ar aš tikiu tuo, kas vyksta scenoje, ar netikiu? Tos mažos detalės... Ateini į teatro spektaklį ir matai, kad aktorius įsijautęs į vaidmenį, ašaros bėga, o kūno kalba nesako nieko. Kūnas atsipalaidavęs. Tada žiūri ir netiki.

Aš labai tikiuosi, kad praėjusieji metai su teatru nebuvo tik vienkartinis blyksnis ir visą laiką sakau, kad kiekviename teatro spektaklyje turi būti žmogus, matantis judesį scenoje, jo visumą ir tai nebūtinai tik šokio judesiai. Judesys, kompozicija – mažos detalės, sudarančios visumą.

– Esi laisvai samdomas šokėjas. Ką reiškia būti laisvai samdomu šokėju Lietuvoje?

– Nebūtinai tik šokėju. Visus laisvai samdomus menininkus gąsdina tai, kad nėra pastovumo, nėra nuolatinių pajamų ir darbo. Būna arba štilis, arba viskas sukrenta į vieną. Taip man buvo praėjusiais metais. Nežinau, ar norėčiau pakartoti tokį tempą, kai pajunti, kad esi ties perdegimo riba, kai atsiranda nerimas, prasideda nemiga.

O šiemet? Jei dabar atsiversčiau liepos ar rugpjūčio mėnesio kalendorių – tuščia. Seniau dėl to pradėčiau jaudintis, kaip teks išgyventi. Dabar išmokau paleisti, nes žinau, kad nieko negaliu pakeisti. Dar suprantu, kad būtina išlaukti – darbai ateina patys. Per viena savaitę mėnuo gali užsipildyti, o jei ne – puikus laikas pasimėgauti vasara.

Lauros Vansevičienės nuotr./Mantas Stabačinskas
Lauros Vansevičienės nuotr./Mantas Stabačinskas

Be teatro, šokio turi ir kitą veiklą – šokio judesio mokai kitus, o tarp mokinių – ir tavo paties mama.

– Labai džiaugiuosi, kad Kaune turime savo šokio namus. Jie yra Kauno kultūros centre. Kartu su Šiuolaikinio šokio asociacija šokio judesio mokome žmones su negalia, vedame pamokas senjorams, tarp kurių – ir mano mama.

Nauja patirtis, nes pirmą kartą su mama susitikome salėje. Supratau, kaip skiriasi patirtys, kai ji, kaip žiūrovė, mato spektaklius, ir kai mato mane procese: kaip dirbu, ką veikiu salėje. Labai geras jausmas. Santykis salėje su mama – nepakartojamas.

Norėčiau sukurti pamokų ciklą, į kurį galėtų ateiti tėvai su vaikais. Ne tam, kad taptų profesionaliais šokėjais, o kad praleistų laiką kartu. Juk kartais nerandame laiko pabūti, pasikalbėti, atsiranda nesusikalbėjimas. Tai būtų bendras laikas, galimybė paleisti emocijas, dialogas.

– Kokias emocijas galima paleisti per judesį?

– Manau, kad visas. Pyktį, džiaugsmą, padėką, nuovargį... Kartais sakoma, kad ką nors išreikšti trūksta žodžių. Tai tada, kai trūksta žodžių, gali padėti šokis, kūnas. Taip galima pasakyti, paleisti daugiau nei kalbant. Šokis, judesys – kažkuo panašūs į apsikabinimą. Žodžiai mus apriboja, o man pačiam lengviau pasakyti kūnu.

– Ką atrandi dirbdamas su neįgaliaisiais, su senjorais? Kodėl tau tai įdomu?

– Pasakysiu banaliai: kuo toliau, tuo įdomesnis man yra šokis su skirtingomis socialinėmis žmonių grupėmis. Patinka juos supažindinti su šokio džiaugsmu.

Dažnai būna, kad pasakai žodį „šokis“ ir visi sustingsta. Sako, kad nieko nemoka, nieko negali. Bet tada, kai žodį „šokis“ pakeiti į žodį „judesys“ – viskas pasikeičia. Judėti moka visi. Vienas paprastas, bet stebuklingas žodis.

Man patinka, kad mokausi iš jų, o jie mokosi iš manęs. Tai žavi labiausiai. Kai pradėjau dirbti su skirtingomis socialinėmis grupėmis, supratau, kad visos mano žinios ir supratimas apie šokį iki šiol buvo tik mažas ežeras, o dabar pradedu plaukti iš vienos jūros į kitą, patenku į vandenyną.

Supratau, kad man patinka grįžti į pradžią ir nuo ten pažinti judesį. Po tiek metų paprastą šokio judesį atrandu iš naujo.

Atėjo kitas jausmas, labai svarbus suvokimas. Neseniai buvau Danijoje, kur statomas naujas šokio spektaklis su danų choreografų Palle Granhoj ir „Šeiko“ šokio kompanija. Sulaukęs pasiūlymo dvejojau. Pats sau sakiau: seniai nedalyvavau šokio pamokose, nesu formoje. Kiti šokėjai jauni, fiziškai stiprūs ir daro dalykus, kurie man jau nepavyksta ir kurie, galbūt, nelabai įdomūs.

Nenoriu varžytis, stebėti, kas aukščiau pakelia koją ar ko aš padaryti negaliu. Bet paskui pats sau pasakiau: mėgaukis branda ir tuo judesiu, kuri atlieki.

Lietuvos teatruose pastaruosius metus daugiau dirbau ne scenoje, o už jos ribų. Danijoje vėl buvau atlikėjas. Supratau, kad kai numeti įsitikinimus ir tau nesvarbu, kiek iškyla tavo koja, – paprasta džiaugtis šokiu.

Asmeninio archyvo nuotr./Mantas Stabačinskas
Asmeninio archyvo nuotr./Mantas Stabačinskas

– Prieš kelis metus, švenčiant Laimės dieną, kartu su kolegomis šokote gatvėse, sankryžose degant raudonam šviesoforui. Kuo tau įdomi ši patirtis, šis projektas?

– Labai smagu šokiu pasidalyti gatvėje. Šią idėją atsivežiau iš Čilės. Tuomet man buvo keista, kad didelėse sankryžose pasirodo šokėjai, cirko artistai. Pamaniau, kaip fainai, ateini, įsijungi gerą muziką ir paskleidi emociją. Ir mes tą patį padarėme. Ne tik per Laimės dieną, bet ir minint šokio dieną. Manau, kad gal ir šiemet pakartosime. Ateityje būtų galima į gatves kviesti Kaune kuriančius skirtingų stilių šokėjus.

Tokiuose pasirodymuose svarbu ne parodyti, ką moki, o natūraliai improvizuoti, bendrauti su žmonėmis, užkrėsti judesiu.

Beje, tokiu būdu aš pats įveikiau baimę šokti mieste, kur nėra įprastos publikos, kur žmonės to nesitiki. Iki tol tokią baimę nuolat jaučiau.

Dar vienas įsiminęs pasirodymas – Vilniuje, Šeškinės kiemuose, kur rodėme spektaklį „Einu pirkti pieno“. Šios šokio ekskursijos kūrėjai – kolektyvas „Be kompanijos“.

„Geras, – sako vietiniai žmonės. – Tu sakyk, jei tau kažko reikia.“

Šeškinė – savitas rajonas. Kol repetavome, buvo įvairių situacijų. Mums norėjo iškviesti policiją, bandė aplieti vandeniu, vadino narkomanais.

Tame spektaklyje buvau toks bomželis. Pamenu, atsisėdu ant suoliuko, o iš aštunto aukšto, pasislėpęs, mane filmuoja ten gyvenantis senjoras. Ir taip kiekvieną dieną.

Tik tada, kai žmonėms paaiškinome, kas vyksta, emocija pasikeisdavo per pusę sekundės: nuo tuoj tau duosiu į snukį iki aš gi tave mačiau per teliką. Supranti, kad tave su kažkuo sumaišė, bet pritari. „Geras, – sako vietiniai žmonės. – Tu sakyk, jei tau kažko reikia.“

– Esi „Kaunas 2022ambasadorius. Ar jau spėjai pajausti Kauną kaip Europos kultūros sostinę?

– Spėjau. Labai džiaugiausi, kad per kultūros sostinės atidarymą surinkome 25 jaunus žmones ir, su jaunimo programa, sukūrėme šokį prie ledo skulptūrų. Kai kuriuose renginiuose, išskirtiniuose Kaunui, negalėjau dalyvauti, bet suprantu, kad visur spėti tikrai negaliu. Šiais metais daug visko laukia – du didieji renginiai, „Contempo“ festivalis. Malonu jausti kultūros pulsą mieste ir rajone.

Tikiuosi, kad veiklos tęsis ir po Europos kultūros sostinės metų, nes jiems ruošiantis padaryta daug, įdirbis – didelis. Tai – ir darbas bendruomenėse, Kauno rajone. Bendruomenės buvo suvestos su menininkais, raginama nelaukti, kol kažkas ką nors pasiūlys, o iniciatyvų imtis patiems.

Manau, kad tai veiks ir toliau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?