Pasak M.Pinigio, Kaune ir Kauno rajone pokyčius pastebi tiek kultūros vartotojai, tiek jos kūrėjai, o galimybė būti kultūros įvykių centre tapo gerąja patirtimi menininkams.
Pokalbis su M.Pinigiu – apie Europos kultūros sostinės duris uždarantį Kauną ir intensyvų šių metų kūrybinį sezoną.
– Lapkričio pabaigoje „Žalgirio“ arenoje vyks „Sutartis“ – paskutinioji Kauno Mito trilogijos dalis. Programoje dalyvausite ir jūs, tad ką jums pačiam reiškia „Sutartis“ ir kokie buvo Europos kultūros sostinės metai?
– Taip, dalyvausime kartu su kolegomis, o visą choreografinę dalį kuruoja Agnė Šeiko iš Šeiko šokio teatro. Iš kūrybinės pusės – renginio detalių nežinau, bet pats žodis sutartis yra tarsi sutarimas, kad mes tai, ką darome, tęsime ir toliau. Tai – ir menininkų tarpusavio ryšių palaikymas.
Žvelgiant atgal, per pastaruosius penkerius metus įvyko labai daug. Tikrai yra ką prisiminti. Kai kurie politikai sako, kad menininkai nebuvo įtraukti į kūrybinius procesus. Tačiau tai – dideli lozungai be konteksto išmanymo. Į „Kaunas 2022“ programą įsijungė labai daug kauniečių menininkų. Manau, kad tie, kurių nebuvo programoje, patys galbūt pristigo atvirumo priimti naujesnes idėjas.
„Sutartis“ man simbolizuoja ne tik tai, kad turime tęsti pradėtas veiklas, bet kartu – neprarasti noro siekti šiuolaikiškumo ir negrįžti į tą Kauną, koks buvo prieš penkerius metus. Negalima sakyti, kad kultūros nebuvo, tačiau ji buvo labiau formali, stigo progreso, nekonvencinių kultūrinių renginių. Kultūra buvo, tačiau labiau – vienasluoksnė.
Prieš kelis metus mieste gimė spalvingas renginys – kopimas į Parodos kalną fluxus būdu. Girdėjau sakant: kokia čia kultūra? Bet šis renginys yra labiau apie laisvę, apie skirtingas išraiškas. Norisi, kad išliktų ir Laimės diena. Emocijų, pašėliojimo mieste taip pat reikia, tai – irgi kultūros dalis ir tokių renginių visuomenei reikia.
Tad susitarimas, sutartis man tai ir reiškia. Labai tikiuosi, kad tai toliau tęsis, juolab kad šis projektas subūrė žmones kurti, dirbti Kaunui ir dėl Kauno, o ne įsisavinti pinigus.
Kitas svarbus akcentas – bendruomenių įsitraukimas, atsiradę ryšiai. Per tuos metus jos turėjo tiek veiklų, kad, spėčiau, nuo veiksmo kartais pavargdavo.
„Kaunas 2022“ subūrė choreografus, režisierius, muzikantus, šokėjus, kitų sričių menininkus, kurie tarpusavyje pradėjo kolaboruoti, atsirado netikėti kontekstai ir tai tapo gerais įrankiais kultūros centruose dirbantiems specialistams. Kartu leido įsivertinti save, savo kuriamos kultūros lygį. Kalbu ne tik apie profesionalų, tačiau ir apie neprofesionalų bendruomeninį meną.
O mums, menininkams, tai buvo laikas, suteikęs galimybe užmegzti ryšius. Pats jų atradau nemažai ir tęsiasi toliau.
Dar vienas, taip pat svarbus akcentas – kitos Lietuvos savivaldybės iš „Kaunas 2022“ perima gerąsias patirtis.
– Koks buvo jūsų paties šių metų kūrybinis sezonas?
– Labai įvairus savo darbais – įvyko nemažai premjerų. Kovo mėnesį su trupe „Nuepiko“ pristatėme naują šokio spektaklį „Niekur, bet ne čia“, taip pat spektaklį „Pakankamas atstumas“, kuris sukurtas bendradarbiaujant su Kauno miesto kameriniu teatru.
Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje pastatėme šokio spektaklį „Kūnai“, kuris tapo šio teatro repertuaro dalis. Teko dalyvauti ir keliuose projektuose Klaipėdoje, o bendradarbiaujant su Šeiko šokio teatru gimė dar vienas bendras projektas.
Tęsiasi ir spektaklio „Perdegimas“ gastrolės. Kartu su Šeiko šokio teatru buvome gastrolėse Danijoje, kur surengėme 16 spektaklių – nuo didesnių iki mažų miestų.
– O dabar kalbamės jums iš Žagarės keliaujant į Telšius, kur taip pat rodote šokio spektaklius. Šiemet nemažai teko būti mažesniuose Lietuvos miestuose, tad ar jums pačiam yra juntamas skirtumas tarp skirtingų miestų, šalių, bendruomenių?
– Kiekvienas kontekstas man turi labai skirtingą poveikį. Jis vienodas ta prasme, kad aš visur esu menininkas ir taip save išreiškiu. Nėra labai svarbu, ar tai Danija, ar Žagarė. Man visur patinka.
Gastrolės užsienyje galbūt atgaivina ta prasme, kad ištrunki iš savo rėmų, iš savo rutinos. Ten kiti žmonės, kitas kultūrinis kontekstas, kita kultūros politika ir meninio lauko valdymo modelis. Jei šalis moderni – tu gauni patirties, semiesi žinių ir grįžęs bandai jas pritaikyti.
Danijos mažuose miesteliuose labiau išvystyti scenos menai, puikiai veikia nepriklausomas menas, o ne tik tai, ką siūlo miestų ir miestelių kultūros centrai. Mūsų kultūros centrai turi puikią techninę bazę, tačiau skiriasi supratimas kalbant apie profesionalią kultūrą, jos sklaidą regionuose.
Būna, kad į mažą miestelį atvežęs šiuolaikinio šokio spektaklį, jautiesi kaip Prometėjas arba kosmonautas, nusileidęs Mėnulyje. Žinoma, mums žymę paliko sovietmetis, kuomet negalėjo būti nieko šiuolaikiško, modernaus. Todėl dabar turime vytis.
Bet tai svarbu – grįžęs iš užsienio supranti, kad yra labai prasminga važiuoti į mažesnius miestus. Važiuoti nedarant kompromiso su savimi, kad čia, galbūt, reikia vežti lengvą turinį. Ne – reikia vežti tai, kas profesionalu, kas kalba socialiai svarbia tema, galbūt yra estetiškai stipru. Ir tai paliečia žmones, įvyksta tikri dalykai. Man tai svarbu.
– Vienas iš naujesnių jūsų darbų – spektaklis „Niekur, bet ne čia“. Kokias temas jame nagrinėjate?
– Taip, tai yra naujausias darbas. Šiuolaikiniame šokyje nutinka taip, kad yra spektaklio idėja, o vėliau, kai jis jau sukuriamas, mes patys reflektuojame – koks jis, apie ką?
Visų pirma, šiame spektaklyje scenoje veikia ne trys, o keturi šokėjai. Taip pat prie kūrybinės komandos prisijungė šokėja choreografė Vilma Pitrinaitė ir šokėjas choreografas Mantas Stabačinskas – tai talentingi ir įvertinti žmonės, kurie gerai supranta šiuolaikinį šokį. Mums norėjosi dramaturginių sprendimų, kitokio buvimo scenoje.
Spektaklis kalba apie buvimą momente. Esu čia, bet ne čia – lyg niekur. Kartais taip būna – tarsi esame viename kambaryje, bendraujame ta pačia tema, bet kiekvienas ją traktuoti galime visiškai skirtingai. Galime nesusikalbėti, net jei draugiškai linksime. Juk taip būna dažnai: net jei esame kartu, bet mintimis nukeliavę tolyn. Buvo įdomu tyrinėti šias temas, gilintis į jas.
– „Nuepiko“ scenoje paprastai yra trys šokėjai. Kas yra ketvirtasis jūsų komandos narys?
– Mantas Ūsas iš Klaipėdos, Šeiko šokio teatro. Mes, kaip komanda, taip pat bandome atrasti buvimą kartu. Man rodos, šiame spektaklyje atsirado naujas kokybinis, o gal ir kiekybinis aspektas.
Spektaklyje įkvėpimu mums tapo airių tapytojo Francis Bacono drobės. Jis darbuose vaizdavo sumaitotus, deformuotus žmonių kūnus, skausmo ir baimės perkreiptus veidus. Nejauki akistata su tamsiąja žmonijos puse ir dažnai tapytojo drobėse atsikartojantis „įstiklinto“ žmogaus motyvas – tai ir spektaklio „Niekur, bet ne čia“ vedančioji linija.
Spektaklį, visų pirma, suprantame kaip vizualų kūrinį, siekiame kalbėti vaizdiniais ir metaforomis. F. Bacono tapė pokariu, kai visuomenė gyveno pereinamajame laike – baigėsi kažkas labai sukrečiančio ir reikėjo sukurti naują realybę. Žmogus yra paženklintas karo siaubo ir kartu – nuogas, pasiruošęs priimti tai, kas, galbūt ateis. Kokia bus nauja realybė? Todėl jo drobėse daug durų, sienų – tai lyg noras pažiūrėti už horizonto.
Šio spektaklio užuomazgos gimė per pandemiją, vėliau prasidėjo karas Ukrainoje. Mes taip pat turime įvertinti, kokiame laike gyvename, kur mes judame toliau ir kur turėtų pasukti žmonija tam, kad tokių dalykų būtų mažiau. Mes esame pereinamajame laike – kaip Bacono drobėse.
Visuomenėje kažkas turi drastiškai pasikeisti – kad nustotume sirgti. Mes nemoralizuojame, kalbame per šokį, bet mus labai patiko ir buvo aktuali F. Bacono tapyba. Be to, jis visada mėgo tapyti kūną, kuris būna ir gražus, ir ne. Jo paveiksluose susipina kontekstai, kai vienoje erdvėje gali būti du žmonės, bet jie atrodo visiškai skirtingi – nesuderinami. Tai irgi simbolis tos vidinės būsenos, kurią ir nagrinėjame spektaklyje.
– Mariau, kas jums pačiam yra kultūra?
– Man kultūra prasideda nuo santykio su savimi ir su kitais. Nebūtina būti menininku, kad suprastum, kas yra kultūra. Juk ne veltui yra frazė „kultūringas žmogus“. Kultūringas žmogus – ne tik tas, kuris kultūringai elgiasi, bet ir tas, kuris sugeba priimti kitą nuomonę, skirtingą požiūrį, būti laisvas, atviras idėjoms, nebijoti įsitraukti į visuomenėje vykstančius procesus. Man kultūra prasideda nuo komunikacijos, nuo santykio su savimi, su aplinka.
