Choreografas ir šokėjas M.Stabačinskas šiuo metu yra vienas žinomiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų. Kilęs iš Kauno ir paskleidęs savo kūrybinę veiklą toli ne tik už savo miesto, bet ir šalies ribų, įvertintas įvairiais Kultūros ministerijos, Kauno miesto bei šokio bendruomenės apdovanojimais, Auksinio scenos kryžiaus lauretas.
Per savo veiklos 23 metus Mantas dirbo su įvairiais žymiais Lietuvos ir užsienio choreografais (Birute Letukaite, Yossi Berg & Oded Graf, Johannes Wieland, Birute Banevičiūte), režisieriais (Jonu Vaitkumi, Jonu Jurašu, Ximo Flores, Artūru Areima, Jo Stromgren), sukūrė virš 65 skirtingų šokio vaidmenų įvairiuose spektakliuose ir projektuose, sudalyvavo 85 tarptautiniuose festivaliuose Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje.
2019 m. menininkas aktyviai dalyvavo Kauno miesto ir Kauno rajono kultūriniame gyvenime: dirbo su Kauno miesto bendruomenėmis, vedė šokio seminarus kūdikiams ir jų tėveliams, dirbo kūrybinį darbą su negalią turinčiais žmonėmis.
– Prisijungėte prie „Kaunas 2022“ ambasadorių komandos. Kokią žinią savo atėjimu jūs atsinešate?
– Daug jaunų ir talentingų žmonių, ypač iš scenos menų, čia pabando užsikabinti ir galiausiai neturi vietos, kur dirbti, kurti. Tada visi kelia sparnus į Vilnių ar dar toliau. Man apmaudu, kad mes paleidžiam jaunus ir talentingus žmones, kad jie negali likti Kaune. Neatranda čia savo vietos, nėra scenos menams reikalingų erdvių. Jiems reikia suteikti sąlygas.
Pats esu susidūręs su erdvių trūkumo problema, o dabar smagu, kad mes su kolega Mariumi Pinigiu turime vietą, kur dirbti – salę Kauno kultūros centre. Iki tol nuolatinės vietos neturėjome. Stengiamės suburti bendraminčių ratą ir dalintis šia vieta su kitais laisvai samdomais scenos menų kolegomis.
Kalbant apie patį „Kaunas 2022“ projektą, man norisi pasidžiaugti žmonėmis, kurie dirba. Matau, kiek darbo jau padaryta, kiek dar bus.
Man svarbus atrodo pats įvykis: kad Kaunas bus Europos kultūros sostine. Tikiu, kad žmonės pasaulyje sužinos apie šį miestą, susipažins su juo, o kauniečiai galės pamatyti skirtingų formų, žanrų renginius: parodas, spektaklius ir taip praplės savo akiratį.
Labai smagu ir svarbu tai, kad „Kaunas 2022“ dirba ir su Kauno rajonu, bendruomenėmis, kad išneša meną į kiemus.
– Mantai, o kas jums pačiam yra Kaunas?
– Esu ne tik čia gimęs. Iš Kauno yra abu mano tėveliai, seneliai ir proseneliai. Esu kaunietis iki pat šaknų. Mano vaikystė prabėgo Eigulių mikrorajone, ir tik dabar jau kraustausi gyventi į centrą.
Kauno šokio teatras „Aura“ buvo mano langas į pasaulį, vėliau su draugais įkurtas legendinis baras Kauno senamiestyje „Sufleris“ buvo tarsi mūsų pačių kuriamas mažas pasaulis, kuriame susicementavo ne viena draugų kompanija, bet ir visa pagrindinė miesto kūrybinių žmonių bendruomenė. Kaunas – man vis dar atradimų miestas, kiekvieną kartą vaikščiodamas jo gatvėmis džiaugiuosi matydamas, kaip jis keičiasi ir kokie šviesūs žmonės čia gyvena.
– Nebuvo minčių išvažiuoti pavyzdžiui, į Vilnių arba dar toliau – į pasaulį?
– Kai buvau jaunas, visą laiką maniau, kad gyvensiu užsienyje. Nuo pat jaunystės teko nemažai pakeliauti, kelias vasaras dirbau JAV, paskui metus gyvenau Londone. Ten ir supratau, kad nieko aš nenoriu. Kad man fainai Lietuvoje, Kaune. Tada man buvo maždaug 26 metai.
Nuo to laiko gyvenu Kaune, nors pasiūlymų iš bičiulių, kolegų dirbti ir gyventi Vilniuje buvo. Tuo metu Vilniuje buvo visas šokio pasaulis, o Kaune šiuolaikiniam šokiui atstovavo tik „Aura“. Tokie, kaip aš – laisvai samdomi šokėjai – buvo Vilniuje. Bet aš per daug myliu Kauną ir Kauno žmones.
Čia, mano aplinkoje, yra daug meno žmonių. Bet ne tik. Yra žmonių, kurie daug pasiekę savo srityse. Aš jaučiu tų žmonių paprastumą ir nuoširdumą. O Vilniuje, kaip ir kiekvienoje kitoje pasaulio sostinėje, jaučiu didelį skubėjimą. Man gera ten nuvažiuoti padirbėti ir sušokti spektaklius, pabendrauti su draugais, kolegomis, o ir miestus skiria tik 100 kilometrų.
– Koks buvo jūsų paties kelias į šokį?
– Šokti mėgau nuo vaikystės, šokį mėgo ir mano tėvai. Mūsų namuose labai dažnai skambėdavo muzika. Vaikystėje turėjau tokį pliušinį šuniuką, tad su juo ir šokdavau. Paskui, jau mokykloje, lankiau pramoginius šokius.
Tiesą sakant, tada niekas neklausė, nori tu, ar ne. Mokykloje tiesiog pasakė: eisi šokti. Taip ir gavosi, kad apie 5-6 metus lankiau pramoginius šokius. Iki šiol žingsnių nepamiršau, galėčiau sušokti vieną iš Lotynų Amerikos populiariųjų šokių „Čia čia čia“. Beje, tie šokio žingsneliai kartais praverčia ir dabar.
Vaikystėje turėjau tokį pliušinį šuniuką, tad su juo ir šokdavau.
O paskui į mano gyvenimą atėjo sportas, lengvoji atletika. Labai patiko, tam skyriau maždaug ketverius metus.
Viskas pasikeitė Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai atsirado MTV, pirmieji muzikiniai kanalai. Tada man buvo 16 metų, ir susidomėjau gatvės šokiais. Nes tokių šokių iki tol pas mus nebuvo. Galiausiai pradėjau ieškoti, kur galėčiau šokti.
Kartą pamačiau pamačiau skelbimą, kad šokio teatras „Aura“ ieško naujų narių. Kažką apie juos buvau žinojęs, girdėjęs.
Taip atsiradau čia ir radau, ko ieškojau: laisvę, skirtingą šokio stilių.
– Tačiau nebuvote perspektyvus šokėjas?
– Yra tokia istorija, kurią pats sužinojau gal po kokių penkerių metų. Tuo metu, kai atėjau į „Aurą“, vykdavo naujų šokėjų atrankos, kur ir būdavo sprendžiama, ar kandidatas tinkamas. Pavyzdžiui, viena iš atrankos užduočių: rankomis pasiekti žemę. Nei aš jos pasiekiau, nei ką. Bet, kaip ir visą laiką, vaikinų buvo mažuma, todėl mane priėmė. Sako: tegul būna, bet iš jo nieko nebus.
Tobulėjau ir maždaug po dviejų metų „Auroje“ gavau pusę etato. Tai buvo pirmasis mano, kaip šokėjo, atlyginimas. „Auroje“ kaip etatinis teatro šokėjas šokau šešerius metus, Paskui atsirado pasiūlymų šokti pas kitus Lietuvos choreografus. Nelabai išėjo suderinti, tad teko rinktis.
Antra vertus, kai esi jaunas, norisi ir pokyčių. Taip tapau laisvai samdomu šokėju. Bet kelias su „Aura“ visiškai neišsiskyrė – ilgą laiką šokau čia ir kaip laisvai samdomas šokėjas.
– Mantai, koks įdomus pokytis: nuo negalinčio žemės pasiekti vaikino iki Auksinio scenos kryžiaus laureato.
– Buvau taip užaugintas „Auroje“. Vadovė Birutė Letukaitė kartelę buvo iškėlusi labai aukštai. Mus vis lygino su šokėjais užsienyje, kad dar nesame pasiekę tokio lygio. Džiaugsmo nelabai sau leisdavau, vis galvodavau, kad man dar toli iki gero šokėjo. Gal tik po dešimt metų supratau, kad Lietuvos šiuolaikinio šokio šokėjai profesionalumu gali lygiuotis į scenos kolegas užsienyje.
– Kokius savo darbus, spektaklius išskirtumėte?
– Sunku išskirti spektaklius, visi jie brangūs, su kiekvienu spektakliu tobulėji ir praturtini save. Iš šiuo metu rodomų spektaklių ir įdomiausių pastarojo meto patirčių – Nacionalinio Lietuvos dramos teatro spektaklis „Durys“. Šis Jo Strømgren spektaklis buvo apdovanotas ne vienu Auksiniu scenos kryžiumi, o man teko scenoje būti kartu su Lietuvos teatro žvaigždėmis.
Dar vienas spektaklis – „Somaholidays“, kurio idėjos autorė yra šiuo metu Briuselyje gyvenanti Vilma Pirinaitė.
Išskirtinis buvo Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas spektaklis „Contemporary?“. Aš manau, kad jis Lietuvoje pakeitė nuostatą apie šiuolaikinį šokį.
Mes padarėme jį kitokį: su humoru. Pasijuokėme iš savęs. „Contemporary?“ buvo parodytas beveik šimtą kartų, o su juo teko keliauti ne tik po Lietuvą, tačiau ir po pasaulį.
Paskutiniuoju metu daug dirbu su šokio teatru „Dansema“. Išskirčiau ir patirtį šokant kūdikiams, ką ir darėme su „Dansema“.
Labai džiaugiuosi, kad ši patirtis atsirado mano gyvenime, niekada negalvojau, kad užsikabinsiu. Tai leido pažinti mažųjų pasaulį ir suprasti, kokie svarbūs yra vaiko pirmieji metai – kai jis negali kalbėti, bet gali daug suprasti. Paveiku tai, ką mes jiems duodame.
Kadangi kūdikiams šokome ne tik Lietuvoje, tačiau ir Azijoje, mūsų kartais klausia: ar vaikai Azijoje skiriasi nuo vaikų Europoje? Ne, maži vaikai visur yra tokie patys, jie taip pat priima spektaklį. Ir nuostabu matyti, kaip šokio spektaklis juos veikia ir ugdo, tai geras laikas ir tėveliams, nes jie, stebėdami iš šalies, pastebi savo vaiko reakcijas.
– Šokio kalba – universali, nes jai nereikia žodžių? Ypač kalbat apie vaikus, ypač apie tai, kad šokti jiems gali bet kur – Lietuvoje ar Kinijoje. Bet ar kiekvienas – ne vaikas, o suaugęs – atėjęs į šiuolaikinio šokio spektaklį jį, bežodį, supranta?
– Aš visą laiką apie tai kalbu su savo draugais, kurie eina į mano spektaklius ir pasako, kad nesuprato. Jiems tarsi turi būti labai aišku.
Bet jei tau ateina mintis – tai jau pliusas, jei supratai savaip – gerai. Aš pats prieš spektaklius stengiuosi neskaityti jų aprašymų. Svarbu jausmas, kai suvoki, kad spektaklis tau paliko kažką gero.
Kai žmogus į įvairius meno renginius eina dažniau, tada atsirakina durys. Žmonės ima suprasti spektaklius, parodas, atsiranda minčių diskusijai, prasiplečia žodynas. Todėl menuose reikia tiesiog būti. Eiti į renginius ir nesistengti visko iš karto suprasti.
– Stebint šiuolaikinio šokio spektaklius, pasirodymus, kartais jauti, kad čia yra ir šiuolaikinio cirko elementų.
Lietuvoje su šiuolaikiniu cirku mes susipažinome neseniai, prieš kokius 5–7 metus. Scenos menai apskritai yra susimaišę, kalbant apie žanrus. Negali būti tik šokėjas, tik cirko artistas, tik aktorius – turi išmanyti visus žanrus. Pats šokis visada yra atviras naujovėms: su juo gali atrasti naujų formų. Jis neįrėmintas.
