M.Pinigis yra ne tik šiuolaikinio šokio šokėjas, tačiau ir choreografas, pedagogas, dirbantis ir Lietuvoje, ir užsienyje. Jis – vienas iš „Nuepiko“ šokio trupės įkūrėjų, taip pat – Šiuolaikinio šokio asociacijos, vienijančios Lietuvos šokio profesionalus, narys.
Kauniečiams M.Pinigis pažįstamas kaip vienas iš netradicinių idėjų sumanytojų – didelio populiarumo sulaukusį, „Auksiniams scenos kryžiams“ nominuotą šokio spektaklį „(G)round Zero“ trupė „Nuepiko“ pristatė ne tik teatro scenose, bet ir Kauno autobusų stotyje, oro uoste, Kauno turguose, kitose viešose vietose.
Ilgą laiką buvęs Kauno šokio teatro „Aura“ šokėju, pastaruoju metu M.Pinigis ne tik šoka, kuria ir pristato savo darbus, bet ir rūpinasi šokio sklaida Kaune, įsitraukia į kultūrinio lauko plėtros procesus.
Už aktyvią meninę ir kūrybinę veiklą jis yra apdovanotas ne vienu nacionaliniu ir Kauno miesto scenos menų apdovanojimu. Nuo šiol M.Pinigis – ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius.
„Džiaugiuosi, kad kartu su „Kaunas 2022“ komanda ir jų vykdomais projektais teko iš arčiau pažinti ir Kauno rajoną, tad bendra Kauno geografija mano galvoje gerokai išsiplėtusi. Kultūra, kultūriniai, meniniai projektai yra būdas žmones suartinti ir nutrinti bet kokias administracines ar kitokias ribas. Kaunas yra puikus to pavyzdys“, – sako M.Pinigis.
„Kultūra manęs nepaleidžia“
M.Pinigio prisijungimas prie „Kaunas 2022“ ambasadorių komandos yra natūralus kelias – šiame projekte jis dalyvavo ir juo domėjosi nuo pat pradžių.
„Visas mano kūrybinis kelias prasidėjo Kaune. Pats nesu kaunietis, o kilęs iš Panevėžio. Šiame mieste baigiau teatro mokslus, Juozo Miltinio vidurinę mokyklą (dabartinę gimnaziją), kur buvo sustiprintas teatras.
Kai atvažiavau į Kauną, kultūra manęs nepaleido. Tapau šokėju, ir už tai turėčiau padėkoti Kauno šokio teatrui „Aura“.
Netrukus įsitraukiau į įvairius projektus. Kai Kaunas dar tik pretendavo tapti Europos kultūros sostine, buvau pakviestas kaip nepriklausomų kūrėjų sektoriaus atstovas, jaunasis menininkas. Kartu su „Kaunas 2022“ komanda važiavom į Kultūros ministeriją, kur gynėm Kauną. Galiausiai viskas ir išėjo natūraliai: tapau ambasadoriumi.“
Stiklinė pusiau tuščia ar pusiau pilna?
Kartu su kitais Kaune kuriančiais menininkais M.Pinigis ne kartą yra kalbėjęs apie tai, kad šiame mieste trūksta erdvių, kur galėtų kurti ir pasirodyti nepriklausomi, laisvai samdomi menininkai.
„Dažnai mes kalbame, kad nėra tokių erdvių. Stiklinę galima matyti pusiau tuščią, bet galima ją matyti ir pusiau pilną. Kad ir neturint erdvių, galimybių yra ir jas reikia kurtis patiems. Aš vis dar manau ir tikiu, kad Kaunas yra palanki vieta jauniems, kūrybingiems žmonėms. Nebūtinai tik menininkams. Tikiu, kad yra daug vietos tobulėti ir plėstis. „Kaunas 2022“ tą labai gerai parodė: atsirado daugybė projektų, įtraukiančių bendruomenes, seniūnijas, Kauno miestą ir rajoną.
Pavyzdžiui, man pačiam karantino metu teko šokti po balkonais ir mieste, ir rajone. Dabar dirbu Raudondvaryje (Kauno r.) su vietos bendruomene, kuriame šiuolaikinio šokio projektą. Ten pamačiau, kiek daug yra kūrybingų, atvirų šiuolaikiniam menui ir šiuolaikiškam gyvenimo būdui žmonių.
Tad Kaunas man atrodo pakankamai atviras miestas. Nors jis turi ir gilias istorines patirtis, laikinosios sostinės prisiminimus, tačiau kuo toliau, tuo labiau žmonės atsiremia į šią dieną, o ne gyvena praeitimi.“
Raudondvaryje daug šokančių žmonių
Vienas iš „Kaunas 2022“ programos akcentų – į veiklas įtraukti kuo daugiau bendruomenių tiek Kauno mieste, tiek ir rajone. M.Pinigis, šiuo metu dirbantis su Raudondvario bendruomene, čia atrado ir naujų patirčių.
„Man teko važiuoti ir į kitas Kauno rajono seniūnijas. Pavyzdžiui, su šokio teatru „Dansema“ kvietėme į šokio dirbtuves jaunus tėvelius su kūdikiais. Su šiuo projektu teko aplankyti nemažai seniūnijų.
Kol neturi tokių patirčių, tik gali pasirodyti kad seniūnijose gyvena kitokie žmonės, ne miestiečiai. Bet taip nėra. Čia yra gyvena daug jaunų šeimų, kuriems Kauno rajonas yra gyvenamoji vieta, o daugelis važinėja dirbi į Kauną. Arba į Kauną atvažiuoja pažiūrėti spektaklio.
Kalbant apie Raudondvarį, čia yra labai daug šokančių žmonių. Tai iniciatyvi seniūnija, kurioje gyvena atviri žmonės. Man čia dirbti ir labai paprasta, ir sunku. Paprasta, nes žmonės motyvuoti, o sunku, nes jų tiek daug, kad gali pasimeti tarp jų ir tarp to, kiek visko žmonės nori.
Su vietos bendruomene, kurdamas spektaklį, pasirinkau jo jungtį. Ta jungtis yra istorija.
Raudondvaryje dalinuosi savo šokio patirtimi su kolektyvais, bet taip pat darome ir atviras dirbtuves visiems: nuo vaikų iki senjorų. Visi kartu kuriame šokį, judesį. Beje, jei būsite Raudonvaryje, nevadinkite vietos gyventojų kauniečiais, nors miestas ir visai šalia. Jums tikrai pasakys, kad jie ne kauniečiai, o raudondvariečiai. Jų tapatybė yra stipri.
Su vietos bendruomene, kurdamas spektaklį, pasirinkau jo jungtį. Ta jungtis yra istorija. Arba – istorijos. Man teko iš arčiau susipažinti su Raudondvario istorija, sužinojau daug įdomių dalykų. Yra ir žmonių, kurie mena tarpukarį. Kai iš jų išgirsti apie šitą miestą, tada supranti, kodėl raudondvariečiai save vadina raudondvariečiais, o ne kauniečiais.“
Šokis po balkonais – su kauke ir pirštinėmis
Karantino metu „Kaunas 2022“ komanda kultūrą išvežė į kiemus. Miesto ir rajono kiemuose vyko įvairaus žanro atlikėjų pasirodymai. Šokti kiemuose teko ir M.Pinigiui. Nors „Nuepiko“ trupei pasirodymai netradicinėse erdvėse nebuvo naujiena, tačiau karantino patirtys – kitokios.
„Dvejopas jausmas, sakyčiau. Viena vertus, karantinas pradžioje iš atlikėjų atėmė galimybę būti scenoje. Kaip ir daugelis žmonių, kovojome savo karą – kiekvienas iš asmeninės, iš gyvenimiškos perspektyvos. Buvo visko. Ir džiaugsmo, kad galima pabūti namuose, kad nereikia niekur skubėti ir nėra lėkimo. O vėliau ėmė stigti saviraiškos, susitikimo su žmonėmis. Po langais tapo būdas saviraiškai, idėja virto kūnu.
Tada buvo pats karantino pikas, žmonės – pavargę nuo buvimo namuose, nuo nežinomybės. Pamenu, kad kiemuose šokau prieš pat Velykas. Kai baigėsi mano pasirodymas, mačiau žmones balkonuose, bet apėmė keistas jausmas: negali prie jų prieiti, pasilabinti. Nepatirtas jausmas ir tas, kai tau ploja iš 70-ies balkonų.
Dar vienas tąsyk aplankęs jausmas: jiems to labai reikėjo. Atrodė, kad visa žmones pasiekianti informacija buvo iš radijo, iš spaudos, ir televizijos. Ir staiga kažkas ateina į tavo kiemą ir tą laiką nereikia apie nieką kitą galvoti: tu gali pasimėgauti šokiu.
Nors ir esame pasirodę netradicinėse erdvėse, bet žiūrovai būdavo aplink mus, jie sėdėjo ir žiūrėjo. O čia ne. Tu stovi vienas kieme, apsirengęs savo kostiumu, dar su kauke ir pirštinėmis.
Taip šokti man teko tris kartus. Po to pagalvojau, kad pirminė išraiškos ir saviraiškos vieta yra scena, ir ne viskas tinka lauke, ne visada galiu pilnai atskleisti, ką norėčiau. Mano DNR yra scena.
Mano DNR yra scena.
Iš to gimė naujų idėjų apie spektaklius, kurie galėtų būti skirti tokiai erdvei. Man atrodo, kad scenai pritaikytą spektaklį rodydamas po balkonais tam tikra prasme tu jį apvagi. Nukenčia pats kūrinys, atsiranda baimė, kad žiūrovui, sėdinčiam balkone, neatneštum pusfabrikačio.
Bet buvo ir labai teigiamų dalykų. Pasirodymus kiemuose pamatė žmonės, kurie niekada neina į teatrą, į koncertus. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus. Aš juk mačiau, kad kai kuriems jų iššūkis yra ateiti į balkoną – dėl amžiaus, sveikatos.
Tada jautiesi padovanojęs savo kūrinį, spektaklį. Atlieki ir edukacinę misiją, kad ir ekstremaliomis sąlygomis. Tokios buvo karantino patirtys, tokie jausmai.“
