„Žaidime jūs stengiatės nesulaužyti visos konstrukcijos. Bet ji subyra. Realybė, kurioje gyvename dabar, iš tikrųjų irgi yra tokia pati. Mes kuriame, o tada kažkas tam prieštarauja, atsiranda chaosas“, – sako šokio spektaklio „Mikado“ choreografai Vittoria de Ferrari Sapetto ir Andrea Valfre.
Rugpjūčio 16 ir 17 dienomis Kaune, Girstučio kultūros centre Šeiko šokio teatras pristato projektą „Mikado“, kuriame menininkai sujungė natūralų kūno fiziškumą, kovos menus ir šiuolaikinį šokį. „Mikado“ – tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.
„Mikado“ tyrinėja šiuolaikinio žmogaus būklę, kai materiją keičia virtualumas. „Visuomenė – kaip lazdų ryšulys. Mes visi esame glaudžiai susiję ir nuolat koreguojame socialinio žaidimo taisykles. Pandemija, socialiniai tinklai keičia mūsų elgesį, bendravimo būdus ir silpnina mūsų gebėjimą kritiškai mąstyti. Santykiai mūsų nebepasotina, jie tampa neapčiuopiami ir fragmentiški.
Kažkas viduje ima priešintis ir ieškoti autentiško santykio su savimi, su supančia aplinka. Spektaklis jungia tokius mūsų būties elementus, kaip prigimtinis žmogaus kūnas, medinės lazdos ir nuolat mus lydintys mobilūs įrenginiai. Lazda tarsi pratęsia žmogaus kūną. Tai fizinio santykio su pasauliu simbolis. Lazda yra įrankis, muzikinis instrumentas, ginklas kovos menuose. Ji jungia, tačiau ir nustumia, nustato „saugų atstumą“, – teigia menininkai.
Specialias kovos menuose naudojamas buko medienos lazdas šokio teatras siuntėsi iš Japonijos.
Spektaklyje derinamos skirtingos judesio kalbos: natūralus kūno fiziškumas, archajinės Aikido ir kitų kovos menų tradicijos ir šiuolaikinis šokis. Pojūčius sustiprina scenoje kuriami ritmai, muzika ir nuorodos į italų kultūrą. Taip scenoje akumuliuojasi energijos pliūpsnis.
„Mikado“ choreografiją kuria Vittoria de Ferrari Sapetto, Andrea Valfre, atlieka Šeiko šokio teatras, Kauno šokio trupė „Nuepiko“, šokėjai iš kitų Europos šalių bei Kauno miesto ir rajono bendruomenės. Šviesų dizainą kuria garsus šviesų dailininkas Giacomo Gorini, o muziką – pripažintas italų kompozitorius Giorgio Ferrero.
„Mikado“ tyrinėja jau keletą metų ryškėjančią temą. Ji kalba apie tai, kaip kuriami žmonių ryšiai, kaip esame vieni nuo kitų priklausomi.
V.de Ferrari Sapetto – didelę patirtį turinti šokėja, dirbusi su žinomais šokio menininkais, o choreografo A.Valfre kūryba apima skirtingas disciplinas: nuo japonų kovos menų iki šiuolaikinio šokio ir teatro.
Kartu su Šeiko šokio teatro ir trupės „Nuepiko“ šokėjais scenoje žiūrovai išvys ir atlikėjus iš Italijos, Prancūzijos, Rumunijos ir Nyderlandų. Jie prie projekto prisijungė praėję specialią atranką ir įveikę beveik du šimtus kitų šokėjų.
Pasak choreografės V.de Ferrari Sapetto, lazdos kūryboje atsirado maždaug prieš aštuonerius metus, kai ji susipažino su A.Valfre.
„Andrea tai praktikuoja nuo 20 metų, aš nuo 8. Pradėjome tyrinėti situaciją. Supratome, kad naudodami lazdas galime sukurti naują šokio būdą. Tai atrodo kaip kovos menas, tačiau iš tiesų tik remiamės kovos menų principu. Lazdą pradėjome vertinti kaip objektą“, – sakė menininkė.
„Dirbau mokykloje ir dėsčiau ten sportą, o būdamas 20 metų pradėjau mokytis šokio ir kovos meno. Po to dirbau operos teatre. Labai domino kovos meno ir šokių sąsaja. Tą padaryti pavyko po to, kai sutikau Viktoriją.
Pirmasis mūsų pasirinkimas – pasirodyme naudojama tik viena lazda. Po to, kai mes išmokome šios technikos, tai atrodė tarsi kovos meno ir šokio žaidimas. Dabar visa tai tapo dideliu šou“, – sakė A.Valfre.
Skirtingų spalvų projektui suteikia tarptautiškumas, skirtingų menininkų įsijungimas. „Mikado“ pasirodys ne tik šiuolaikinio šokio šokėjai, tačiau ir cirko artistas, kovos menų čempionas, Kauno miesto ir rajono bendruomenės nariai, o vienu metu scenoje bus daugiau nei 30 žmonių.
Pasak A.Valfre, šis spektaklis žiūrovams suteiks vilties, o V.de Ferrari Sapetto tikina, kad kūrėjų tikslas nėra pateikti atsakymus: „Mano, kaip menininkės, darbas visada yra klausimų kėlimas. Mes, menininkai, turime laiko apmąstyti, kas nutiko aplinkui, ypač dėl pandemijos. Norime, kad kiekvienas žiūrovas iš spektaklio išsineštų savus pojūčius, kad bandytų atsakyti į klausimus.“
Menininkai sako, kad kūrybiniame procese atsirado jausmas apie laiko nebuvimą, iškilo klausimai, kas yra ateitis, o kas – praeitis: „Mes tikrai galvojome, kad lazdos yra dabartis. Bet tada supratome, kad iš tikrųjų lazdos gali būti ir ateitis. Tik klausimas, kaip jomis naudosis visuomenė, ar ji sugebės susijunti, o ne išsiskirti.“
Visa festivalio „ConTempo“ programa – čia.
