2022 metais visas Kauno viešojo transporto sektorius taps vartais. Į Kauno miestą ir rajoną atvyks daug užsienio svečių – menininkų, turistų. Kai kurie iš jų rinksis ir keliones viešuoju transportu. Beje, Stanislovas sako, kad būtent turistai jį ir užkalbina dažniau, klausdami krypties, kaip nuvažiuoti į vieną ar kitą vietą.
„Įdomūs kauniečiai“ – 15min straipsnių ciklas, skirtas supažindinti su žmonėmis, kurie savo gyvenimo būdu, pomėgiais ir požiūriu yra savo miesto ambasadoriai. 2022 metais Kaunas kartu su Kauno rajonu taps Europos kultūros sostine. Kurkime ją kartu. Kultūra – ne tik koncertų salės, muziejai ar dailės parodos. Kultūra – ir žmonės.
15min pokalbis su Stanislovu – apie jo darbo kasdienybę, troleibusą, vairavimo kultūrą Kaune ir kaip iš tiesų vadinasi troleibuso „ūsai“.
– Stanislovai, kokie yra reikalavimai, norint dirbti šį darbą?
– Reikalinga T vairuotojo kategorija, o vairuotojas turi būti ne jaunesnis, nei 21 metų. Kursai yra kiek ilgesni, nei mokantis vairuoti autobusą.
T kategoriją reikia išsilaikyti vairavimo mokykloje, išklausyti Kelių eismo taisyklių kursus. Panašiai kaip autobuso, tik papildomai prisideda mokymai apie elektrą, kontaktinį tinklą. Kadangi yra elektrinis stabdis, kontaktinis tinklas – reikia ir daugiau valandų pavažinėti, kad pajustum, kaip važiuoti, kokia srovė.
– O pats vairuotojas jaučia važiuodamas vaidinamuosius „ūsus“?
– Kai pusę metų išdirbi, tada jau pradedi jausti.
– Kodėl jie krenta?
– Pameti juos, jei per greitai važiuoji. Viskas ateina su patirtimi, bet ir daug metų dirbantys vairuotojai taip pat pameta „ūsus“. Jie gali nukristi ir dėl neteisingo posūkio kampo, nes posūkio manevrą reikia atlikti tam tikru kampu.
Mokantis ir važiuojant su instruktoriumi, iš pradžių jis pasako, kad jie nukrito ir reikia sustoti. Kai pradedi važiuoti vienas – turi nepamiršti, kad žmones veži. Kai „ūsai“ nukrenta, reikia kuo greičiau sustoti, kad jie neįsipainiotų į kontaktinį tinklą, kad jo nenutrauktų. O žmonės troleibuse juk vieni laikosi, kiti – ne. Todėl sustoti reikia atsargiai.
– Kaip pajuntant, kad jie nukrito?
– Atsiranda garsinis signalas. Be to, ir jauti, kad akseleracijos nebėra, nes tai – maitinimo šaltinis.
– Beje, o kaip taisyklingai vadinasi troleibuso „ūsai“?
– Srovės ėmėjai. Vadiname ir štangomis, ir ūsais. Visokių pavadinimų yra.
– Kokiu maršrutu važiuojate? Ar jis tas pats, ar keičiasi? Ar yra maršrutai, kuriais patinka važiuoti, o kurie – nuobodūs?
– Maršrutai keičiasi. Sakyčiau, kad man patinka visi maršrutai, nes apskritai patinka vairuoti. Tačiau jei tektų išskirti, kas patinka, įvardyčiau aštuntąjį maršrutą – nuo Draugystės gatvės iki Vilijampolės.
Sudėtingesnis yra devintasis maršrutas, nes tenka važiuoti per daug žiedinių sankryžų, užsukti į Kauno klinikas. Juo važiuoja labai įvairūs žmonės, grįžtantys iš Kauno klinikų arba važiuojantys į jas.
– Kada jums labiau patinka dirbti: anksti ryte, dieną, vėlai vakare?
– Gal vakare? Nors turbūt pagal sezoną. Vasarą – ir anksti ryte patinka, nes anksti švinta, būna mažas judėjimas. Tik kad anksti keltis reikia.
– Ne kartą teko pastebėti, kad būtent troleibusą vairuoja daugiau moterų nei autobusą. Kodėl?
– Gal anksčiau? Dabar to tikrai nepasakyčiau, nepastebėjau. Beje, troleibusą vairuoti, man rodos, sunkiau nei autobusą. Reikia apskaičiuoti greitį, posūkio kampus.
– Ar pastebite pokyčius, kad daugiau žmonių renkasi viešąjį transportą ir kad mažiau naudojasi automobiliais?
– Gal šiek tiek, bet dar nedaug. Pastebėjau, kad viešąjį transportą žmonės labiau renkasi tada, kai vyksta kelio remonto darbai.
– O jūs buvote troleibuso keleivis, kol jo nevairavote?
– Kol dar vairuotojo pažymėjimo neturėjau – taip. Bet kai atsiranda automobilis – atpranti nuo viešojo transporto. Beje, dabar ir troleibusai juk nauji, su kondicionieriais, žemagrindžiai. Jei automobilyje nėra oro kondicionieriaus – smagiau važiuoti troleibusu. Kai lauke plius trisdešimt ir įlipi į naują troleibusą – nesinori iš jo išlipti.
– Vairuojantieji viešąjį transportą žmonės, matyt, lengviau įpranta prie automobilių spūsčių, nes jiems tai – kasdienybė?
Užkalbina, kai nori paklausti, ar važiuojame į tam tam tikrą vietą, gatvę.
– Taip. Ir karto kiek erzindavo, o paskui supranti, kad kitaip nebus.
– Ar tenka bendrauti su keleiviais ir koks tas bendravimas?
– Užkalbina, kai nori paklausti, ar važiuojame į tam tam tikrą vietą, gatvę. Dažniausiai klausia, ar važiuojame į stotį. Būna, kiti ir su pretenzijom, bet nuo vairuotojo priklauso, kaip jis elgiasi, kaip vairuoja.
Vasarą turistai paklausia, kaip nuvažiuoti, kur jiems reikia. Būna keleivių, kurie įlipę pasisveikina. Tai malonu. O būna, pasako, ir kad vėluoji.
– O vėluojat?
– Kartais taip – dėl spūsčių. Juk nepraskrisi per mašinas.
– Jūsų nuomone, kokia yra vairavimo kultūra Kaune? Ji kinta?
– Šiek tiek kinta, bet dar yra kur tobulėti. Pavyzdžiui, dėl troleibuso ar autobuso užleidimo, kai reikia išvažiuoti iš stotelės. Vairuotojai tarsi ir privalo mus užleisti, bet mes irgi turime įsitikinti, kad praleidžia. Kultūringas vairuotojas pamirksi žibintais, ir tada supranti, kad gali važiuoti. Tada padėkoji ir nuvažiuoji.
