– Artėja paskutinis „Kaunas 2022“ renginys „Sutartis“. Kaip jaučiatės, kokiomis emocijomis gyvenate?
Gediminas Šeduikis: Jaučiamės gerai, trečia para kosmose (juokiasi). Su kiekviena diena laiko lieka vis mažiau, tad kūrybinė temperatūra kyla. Pamažu prasideda bendros repeticijos, visi, kurie repetavo atskirai – šokėjai, atlikėjai, chorai, pamažu jungsis į visumą. Netrukus repetuosime turėdami visas dekoracijas.
Zita Bružaitė: Ruošiantis naujam įvykiui, bet kuriam kūrėjui stipriai pakyla adrenalinas. Reikia spręsti ne tik kūrybinius, bet ir techninius klausimus... Dabar – pats intensyviausias etapas, kurio metu vyksta ir muzikos klausymas, ir repeticijos, ir įvairūs keitimai, pokalbiai, kyla naujos idėjos.
– Ką jums reiškia „Sutartis?“ Apie kokį susitarimą kalbame?
G: „Sutartis“ – trečioji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis, kuriai inspiraciją davė Rytis Zemkauskas. Pirmojo renginio „Sukilimas“ pradas buvo kiek destruktyvus, antrasis – „Santaka“ – kalbėjo apie dviejų jėgų, upių suartėjimą. Trečiojoje dalyje žiūrovui tiesiogiai neatsakysime, kas yra toji „Sutartis“, tarp ko ji sudaroma. Siūlysime kiek labiau konceptualų ir filosofinį žvilgsnį. Juk gyvendami socialinį gyvenimą nuolat turime laikytis susitarimų – pavyzdžiui, sustoti degant raudonai šviesoforo šviesai. „Sutartis“ – labai platus žodis, tai ir susitarimas su savimi, su savo artimuoju, su savo miestu ar visuomene.
Šioje dalyje paliečiamas dualumas – žvėris ir miesto gyventojai, miestas ir žmogus, vyras ir moteris. Daug dėmesio skirsime vandens stichijai – vyriškajam pradui Nemunui ir moteriškajam – Neriai. Tačiau tai nėra meilės istorija, greičiau jau miesto transformacija – nuo jo užgimimo iki šių dienų.
„Sutartyje“ į miesto kūrimąsi ir žmogaus santykį su juo žiūrime plačiau, kaip į universalų fenomeną. Nenorime prisirišti prie datų, pasakoti istorijos chronologiškai, nes tai mus įspraustų į tam tikrus rėmus. Mums svarbiau tyrinėti emocinius žmogaus ir miesto ryšius nei paminėti reikšmingas istorines datas. Galiausiai, juk istoriją ir kuria žmonės.
– Kuo jums „Sutartis“ atrodo išskirtinė? Kokie stipriausi, įspūdingiausi šio renginio aspektai?
Z: Visų pirma, tai naujas kūrinys, sukurtas būtent „Kaunas 2022“ uždarymui, jo apimtis prilygsta solidžiam teatriniam veikalui, kuriame susilies šiuolaikinis šokis ir muzika, dramaturgija ir scenografija, šviesos ir vaidyba. Kaip teatre – daug komponentų. Nuo pat pradžių šį pasirodymą vadinu baletorija. Vieni klausia – kas tai? Kiti iškart bando ieškoti atsakymų – kur aš apie tai girdėjau? Man patinka sugalvoti ką nors nauja, juolab, kad žinomi žanrai dažnai neatspindi to, ką norisi pasakyti. O čia yra paprasta, tik gal skamba naujai: „ballo“ reiškia šokį, balių, „oro“ – kalbu, meldžiu.
Antra, kūrinyje dalyvauja apie 150 žmonių. Čia susipina pučiamųjų garsai, mušamieji, džiazas, elektronika, chorinė muzika, šiuolaikinis šokis, solistų pasirodymai. Miuziklas, opera, spektaklis – tai daugialypis kūrinys, kuriame kiekvienas ras sau artimą šaknį.
Svarbi kūrinio žinutė – kad turime ieškoti ir siekti bendrystės gyvenant kartu.
Svarbi kūrinio žinutė – kad turime ieškoti ir siekti bendrystės gyvenant kartu. Tik augimas ir kūryba sukuria efektą statant miestus. Ir nors šis kūrinys siejamas su Kaunu, norisi kalbėti plačiau – apie miestus, juose gyvenančius žmones – statančius ir kuriančius miesto istoriją, kuri virsta legendomis.
G: Šiandien atrodo, kad labai svarbu viskas – ir kostiumai, ir atlikėjai, ir muzika, ir dekoracijos. Man atrodo įdomu, tai, kad „Sutartis“ yra Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos paskutinė dalis, tam tikra pabaiga. Manau, kad žiūrovui bus įdomu pamatyti Žvėries kelionę, tai, kaip skirtingi menininkai pažvelgė į šiuos pasakojimus. „Sutartis“ – tam tikras finalinis vaizdas, pabaiga.
– „Sutartis“ – muzikinis spektaklis ant vandens. Kodėl pasirinkta ši materija? Ar ji ką nors simbolizuoja?
G: Vanduo – tik vienas iš elementų, tačiau, ko gero, labiausiai komplikuotas, reikalaujantis techninio dėmesio. Jis prideda nemažai iššūkių – pavyzdžiui, šokėjai ir choro atlikėjai turės mūvėti specialius apavus, kurie padės vandenyje nesušalti, leis saugiau judėti.
Vanduo yra stichija, įdomi pati iš savęs – dažnai patys nepastebime, kaip, būdami gamtoje, užsimirštame ir užsižiūrime į vandenį. Šiame pasirodyme vanduo bus savotiškas veikėjas – pamatysime jį ir visiškai ramų, ir stipriai banguojantį.
Šiandien atrodo, kad labai svarbu viskas – ir kostiumai, ir atlikėjai, ir muzika, ir dekoracijos.
– „Sutartį“ įkvėpė M.K.Čiurlionis. Kiek jo kūryba atsispindės scenografijoje, muzikoje?
G: Esame Kaune, kuriame veikia M.K.Čiurlionio muziejus, tad nenuostabu, kad jo muzika ir dailės kūriniai tapo mums savotiška kelrode žvaigžde. Kas atidžiai klausosi, išgirs M.K.Čiurlionio kūrinių motyvų, kurie įsipins į mūsų šiuolaikišką muzikinį audinį. Beje, nenorėčiau, jog auditorija išsigąstų žodžio „šiuolaikiškas“, kuris dažnam asocijuojasi su sudėtinga kompozicija ir harmonija – mūsų kūrinys turi lengvumo, jis bus suprantamas bei vertingas tiek mėgėjui, tiek profesionalui.
Z: M.K.Čiurlioniui labai svarbūs buvo varpai, kurių motyvą atpažinsime ir kūrinyje, čia skambančiose šiuolaikinės muzikos interpretacijose. Tad, galima sakyti, kad M.K.Čiurlionio akys baletorijos metu tikrai mus stebės. Tačiau M.K.Čiurlionis buvo atrastas jau pakeliui, pradžioje būta ir daug kitų reikšmių, vienaip ar kitaip susijusių su Kaunu. Tai ir Hanzos miestas, klestinčios pramonės miestas, jaunatviškas miestas, kuris padiktavo mintį apie šio kūrinio dalyvį – chorą „Jaunystė“.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai kuriant tokio mąsto renginį?
Z: Didelė kūrinio apimtis ir daug dalykų, kuriuos reikia iš anksto apgalvoti, pvz.: prisijaukinti libretą, surasti jam tinkamiausią garsinį rūbą, įsivaizduoti būsimą pasirodymo pristatymo erdvę bei techninius sprendimus. Aš jau nekalbu apie tai, kad viso proceso metu būtina sklandi tarpusavio komunikacija, darbų planavimas ir žinojimas, kad visada gali prireikti kitų sprendimų, kuriuos reikės priimti greitai, mažiausiai pažeidžiant ar suardant kūrinio konstrukciją. Ir vis tik kūrybos procesas yra kaip stiprus jūros bangavimas (ir vėl paralelė su M.K.Čiurlioniu). Tai ir atradimo džiaugsmai, tai – nuovargis, abejonės ir nuostabus laikas susijungiant su kūrybine komanda. Sunku patirtų emocijų kreives perteikti žodžiais.
G: Sakyčiau, didžiausias iššūkis buvo kurti pasirodymą prieš save turint tik baltą popieriaus lapą. Visa istorija, libretas, muzika buvo kurti nuo nulio. Kai kuri operą, kuri jau parašyta kompozitoriaus prieš šimtą ar daugiau metų, galėdamas pasiklausyti atlikimo, pamatyti daugybę interpretacijų – naudoji visai kitus principus. Kūrinio statymas nuo nulio – ir didžiulis džiaugsmas, ir nemažas iššūkis.
– Ko tikėtis žiūrovui einant į „Sutartį“? Kam pasiruošti?
G: Manau, kad „Sutartis“ yra kiek kitoks atvejis nei, pavyzdžiui, opera, į kurią einant siūloma pasiruošti, pasiskaityti. „Sutartyje“ viskas atvirkščiai. Žiūrovui nereikia ruoštis, tik ateiti be nusistatymų, išankstinių įsivaizdavimų ir tą laiką pabūti kitokioje būsenoje, įsijungti į veiksmą. Šis kūrinys negali egzistuoti be žiūrovo, tik jo dėka reginys įgauna prasmę. Kūrinyje kažką artimo atras ne tik kauniečiai – tai istorija apie žmogaus gyvenimą, žmogaus mieste ir miesto žmoguje atspindys. Galiu pasakyti tik tiek, kad viskas bus kitaip nei jūs galvojate.
Z: Jokio specialaus pasirengimo nereikia. Tiesiog – būti pasirengusiems vietoje klausyti, išgirsti, matyti, patirti ir mėgautis. Kuo? Vizualiniais sprendimais, melodinga, energinga muzikos tėkme, dainavimu ar šokiu, kuriuose mirgės dainos, džiazo, elektroninio, roko ar modernesnio skambesys. Tad prieš tariant „sudiev“ Kaunui – Europos kultūros sostinei – norime pakviesti, suburti, padėkoti, susitarti ir palinkėti spektaklį žiūrėti atvira širdimi. Tikiu – jis sukurs įsimintiną muzikinę ir vizualinę šventę.
Įsigyti bilietus į Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos trečiąjį veiksmą „Sutartis“ galima čia. Visa lapkričio 24-27 d. programa – https://kaunas2022.eu/sutartis/.