Lietuvos krepšinio namuose pristatoma Paryžiuje gyvenančių bei kuriančių Svajonės ir Pauliaus Stanikų audiovizualinė instaliacija „Kaunas“. Ji sukurta iš smulkmenų, pasakojanti apie žmogų ir istoriją, apie juodą ir baltą ir taip prisiliesdama prie šių metų Kauno bienalės temos.
15min pokalbis su menininkais – ne tik apie jų darbą Kauno bienalėje, tačiau ir kūrybą, kultūros reikšmę ir juos pačius, ne tik kuriančius, bet ir kalbančius kartu. „Nerašykit: sakė Paulius. Rašykit, kad sakė Svajonė ir Paulius, nes mes galime kalbėti choru“, – prasidėjus pokalbiui pridūrė P.Stanikas.
– Koks buvo kūrybinis procesas čia, Kaune, kuriant instaliaciją Kauno bienalei?
Svajonė ir Paulius: Jau sukūrėme. Dabar štai sėdime ir pietaujame. Kai mus pakvietė dalyvauti šioje bienalėje, kuratorė pasakojo, kas maždaug tai galėtų būti, apie ką. Pagal pavadinimą, sumanymą – kad tai galėtų būti dalykas, kažkuo susijęs su vieta, su Kaunu, gal asmeninės sąsajos su šiuo miestu. Kad tai būtų ir pasakojamas, naratyvas, istorija – tokios buvo nuorodos.
Ir mes iš karto pagalvojome... Aš, Paulius, turėjau daugiau sąsajų su Kaunu, nes dalis mano giminės yra iš Kauno. Bobutė kaunietė, senelis gyveno Kaune. Man Kaunas nebuvo svetimas, o Svajonei irgi nebuvo svetimas iš mano pasakojimų. Labai seniai apie tai pasakoju. Nes aš net buvau apsėstas Kaunu, ir dėl to apie jį labai daug sužinojo Svajonė, kuri turėjo mažiau, nei aš, romantinio požiūrio. Iš mano pusės buvo daugiau idealizmo, iš jos – daugiau kritinio požiūrio. Bet Kaunas nebuvo šiaip sau miesto, su kuriuo niekas nesiejo, pavadinimas.
Ir ne tik dėl to, kad čia gyveno giminė, bet kiekvienam iš mūsų Kaunas yra ir tai, kas yra Lietuva ir kas yra šiuolaikinė istorija, paskutinė istorija. Mes esame paskutinės istorijos vaikai, mes esame šios valstybės vaikai. Karas, pokaris – Kaunas visa tai apibrėžia ir istorijoje atlieka didžiulę rolę. Todėl visai įdomu kažką sukurti.
Ir ne tik dėl to, kad čia gyveno giminė, bet kiekvienam iš mūsų Kaunas yra ir tai, kas yra Lietuva ir kas yra šiuolaikinė istorija, paskutinė istorija.
Taip mes pradėjome rinkti visokius gabaliukus, svarstyti, kas tai galėtų būti – pradėjome galvoti nuo mums patinkančios, sentimentalios dainos. Tada pamatėme lentynoje stovinčią mano giminaitės nuotrauką. Tai svarbus žmogus mano gyvenime. Supratome, kad tai ir yra tai – prieškarinės moters, 30–20 metų portretas, prancūziška muzika. Gyvenimo momentėlis pasimatė toje muzikoje ir nuotraukoje. Pagalvojome, kad tai gali būti mūsų instaliacijos pradžia.
Antras elementas – kas ta moteris nuotraukoje ir kad tai nėra vien tik prancūziškai graži muzikėlė, bet ir bjauri rusiška muzika, armijos muzika. Ir lietuviška. Prasidėjo mintys ne tik apie instaliacijos vizualią dalį, bet ir garsinę. Panaudojome Beatričės Grincevičiūtės dainą „Žvaigždutė“, kuri sklinda iš požemio. Dar karinė daina, kartu – prancūziška, romantiška melodija.
Taip atsirado moteris su istorija, atsirado Lietuva. Nepretenduojam į mokslinius ar filosofinius dalykus – labiau į jausminius.
O apačioje – žemė. Juoda žemė. Panaudojome piešinius, skulptūras, žemes, šiukšles, baltas dėmes, Brežnevo laidotuvių nuotrauką. Pagalvojome, kad visa tai jau baigėsi ir sulig Brežnevo mirtimi prasidėjo nauji dalykai, gal sulig tuo baigsis visa velniava.
Į instaliaciją sudėtos ne protinės, bet ir jausminės būsenos, kurias jautėme per savo gyvenimą, ji susijusi su Kaunu, su žmogaus laisvės pojūčiu. Kas svarbiausia žmogui.
Nepretenduojam į mokslinius ar filosofinius dalykus – labiau į jausminius.
– Šių metų Kauno bienalėje kalbama apie šiandieninę situaciją, apie žmonių ištvermingumą, pritaikymą. Kaip menas reaguoja į kasdienybės situacijas ir kodėl reaguoja?
Svajonė ir Paulius: Mes apie tai irgi kalbėjome. Manau, kad taip – kultūra atspindi realijas. Teisingas kūrėjas yra tas, kuris atspindi savo laikmetį. Jei to nedaro – tai yra kažkoks keistas dalykas. Mums atrodo, kad neįmanoma kitaip, tu negali kitaip. Kalbėdamas apie praeitį, ateitį, kosmosą ar apie vidurį žemės, tu kalbi apie tai, kas šiandien vyksta. Tai yra nuoširdu, tai ateina iš žmogaus gelmių, iš sielos. Tai atspindys.
– Kiek jūsų kūryboje yra momento, akimirkos įkvėpimo? Kūrybos, atsirandančios nuo pamatyto vaizdo, frazės, dainos, garso takelio?
Svajonė ir Paulius: Ne taisyklė ir ne išimtis. Taip gali būti, o gali ir nebūti. Menininkui šis jausmas yra – blykst, ir pamatei kažką. Bet tai tavyje turi bręsti, nėra taip, kad viena ar kita reikšmė tave paveikia labai smarkiai. Kiekvienas turi subręsti, todėl nėra paprasto atsakymo: taip arba ne.
– Jūs minėjote, kad galėtumėte kalbėti choru. Jūs ir kuriate choru. Bet ar jums netrūksta kūrybinės vienatvės, kūrybinės atskirties?
Paulius: Svajone, tau netrūksta?
Svajonė: Ne ne, jokių problemų. Jokiais būdais.
Paulius: Mes negalėtume kurti pavieniui, nes mes esame per silpni kūrėjai. Aš darau daug klaidų, o Svajonė yra labai stipri. Eliminuojant vienas kito klaidas, rezultatas būna kokybiškas.
Svajonė: Kiek įmanoma kokybiškas.
Paulius: Kiek įmanoma. Kiek jau duota, tai tiek duota. Nepadarysi daugiau, pasieksi tą, ką gali daugiausia.
Svajonė: O jei Dievas nedavė – nepadarysi.
– Lietuvoje bemaž kiekvienais metais, ypač svarstant kitų metų valstybės biudžetą, kultūros žmonės kalba apie tai, kad yra per menkai finansuojamas kultūros sektorius, ir svarsto, ar kultūra yra podukra ar tikroji dukra. Menas kartais įvardijamas tarsi nebūtina preke? Kaip galvojate, kodėl taip?
Paulius: Kultūros stoka. Aš manau, kad tai visuomenės kultūros stoka, jeigu kultūra pavadinama antraeiliu dalyku. Mes gyvename Prancūzijoje, kur taip nėra, kur kultūra yra pirmoje vietoje. Ir tai jaučiama. Ne dėl to, kad labiau finansuojami projektai ar panašiai, bet kiekvieno žmogaus kraujyje tai yra. Gal aš kažko mene nesuprantu? Bet vis tiek žinau, kad tai yra svarbiausias, didžiausias dalykas.
Mes negalėtume kurti pavieniui, nes mes esame per silpni kūrėjai.
Svajonė: Ir jei žmogus yra ne prie kultūros, jis niekada neneigia kultūros.
Paulius: Jei čia sako, kam to reikia, tai ten tokios minties nėra. O šiaip mes sakome: kam tos gynybos ministerijos, kam tie kitokie dalykai, jeigu nėra kultūros? Jei nėra kultūros – tai kažkuria prasme nėra ko ginti. O ką tu ginsi? Ko mums reikia? Kultūra yra plati sąvoka.
Svajonė: Valstybė ir yra kultūra.
Paulius: Svajonė teisingai sako.
Svajonė: Tik kultūra ir skiria mus.
Paulius: Na taip. Jei kita kultūra užpultų mūsų kultūrą? Ar mus prievartos būdu eliminuotų islamo kultūra? Viskas ir yra kultūra.
– Ar menininkų braižą lemia geografija? Jei jūs gyventumėte ne Paryžiuje, o, tarkime, Pietų Afrikos respublikoje, jūsų kuriamas menas būtų kitoks?
Svajonė ir Paulius: Ta tema irgi esame kalbėję. Nebūtų kitoks visai. Manome, kad būtų lygiai tas pats. Gal tik paviršiai galėtų būti kiti, faktūros pasikeistų. Bet faktūra mene yra ne svarbiausias dalykas. Karkasas tas pats, ir tik faktūrų klausimas. Bet tai antraeiliai dalykai, nes esmė ta pati liktų.
– Apie jūsų kūrinius sakoma, kad juos dažnai interpretuoja. O jums patiems įdomu, ką žmogus įžvelgia jūsų darbuose ir kaip juos mato?
Svajonė ir Paulius: Žinot, įdomu tik kaip smalsiukams kokiems. Ne profesionaliai, bet žmogiškai. Kaip ir apkalbos – kartais juk irgi įdomu. Bet iš kitos pusės – visai neįdomu. Mums labai svarbu, kad žmonėms patinka, kad jie domisi. Bet kaip žmogus interpretuoja – tai kiekvieno žmogaus reikalas. Tam tikra prasme, mums to net nebūtina žinoti. Todėl manome, kad tai nėra svarbu.
Bet labai svarbu, kad menas veiktų, kad menas darytų poveikį. Nes jei mes apsiverkiame, juokiamės, linksminamės arba liūdim matydami, ką patys padarėm, mums svarbu, kad ir žmogui būtų taip pat. Kitu atveju, kam to reikia?
Bet labai svarbu, kad menas veiktų, kad menas darytų poveikį.
– Jūsų gyvenimas fokusuotas Paryžiuje. Dalyvaujate bienalėse, parodose, esate Lietuvoje gavę Nacionalinę kultūros ir meno premiją. O kokia yra kasdienybė Paryžiuje, ką veikiate?
Svajonė ir Paulius: Tą ir veikiam. Paišom, paišom, lipdom lipdom, filmuojame, fotografuojame. Daugiau nieko. Vis ką nors sugalvojame. Tai mūsų gyvenimas – nieko daugiau ir neveikiam.
Būna, kad pakviečia dėstyti (į universitetą). Tada dėstom. O jei nekviečia – nedėstom. Įvairiai. Arba važiuojame į parodas. Mes daug užsiimame kūryba, tai atima laiko. Su amžiumi apsiraminome, nesidraskome.
***
2022 metais Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
