Kaune gimęs ir užaugęs Tadas Vincaitis-Plūgas prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių komandos, prie šio projekto jis jau yra prisidėjęs ir savo darbu.
Pernai prieš „Istorijų festivalį“ jo kūrinys pažadino A. Mickevičiaus g. 30 namo sieną. Menininkas nutapė dviejų žydžių – mamos ir dukters – portretus. T.Vincaičio-Plūgo kūrinys inspiruotas tarpukario fotografijos, kurioje yra Rosian Bagriansky su savo mama Gerta, išgyvenusios Holokaustą.
Iš nuotraukos nupiešti piešinį ant namo Kauno centre sienos menininkui pasiūlė „Kaunas 2022“, o tada prasidėjo bendras darbas – kaip siena turi atrodyti, kaip šią idėją vizualizuoti: „Tai pavadinčiau prisilietimu prie istorijos, kuri nesinori, kad nueitų užmarštin“, – tada sakė T.Vincaitis-Plūgas.
T.Vincaitis-Plūgas taip dirbo ir su „Kaunas 2022“ projektu „Šiuolaikinės seniūnijos“ Karmėlavoje.
Kalbėdamas apie prisijungimą prie „Kaunas 2022“ ambasadorių, menininkas sakė sulaukęs pasiūlymo: „Man šis įvykis malonus – jaučiuosi pagerbtas ir įvertintas. Noriu sustiprinti Kauno – kaip Europos kultūros sostinės pozicijas, nes manau, kad savo srityje esu kompetentingas, turiu nemažai patirties.
Manau, kad mano darbai papuoš visą kultūros sostinės renginių ciklą. Kokią idėją atsinešu? Kad piešiniai ant sienų gali būti labai profesionalūs ir noriu būti to pavyzdys, iš kitų reikalauti to paties – aukšto lygio, kokybiško meno, kuris būtų vertas kultūros sostinės vardo.“
Kaip Tadas tapo Plūgu
Ši pravardė, sako menininkas, dar nuo mokyklos laikų. Sovietmečiu jam teko lankytis Vakarų Vokietijoje ir pamatyti šios subkultūros apraiškas.
„Tada buvau paauglys. Iš sovietinio lagerio ir pilkos aplinkos išvažiavęs į Vokietiją pamačiau spalvotą, margą ir labai ryškią visuomenę, aplinką ir miestą. Grįžus į Kauną niežtėjo rankos, o piešti mėgau nuo pat mažų dienų“, – pasakojo Tadas.
Tada, grįžęs į Lietuvą, jis ant savo fizinio lavinimo aprangos užsirašė žodį „plūgas“. Mat be grafičių, kuriuos matė Vokietijoje, jam įsiminė ir ryški, su įvairiais užrašais ir antsiuvais žmonių apranga.
Kodėl būtent plūgas? Konkretaus atsakymo nėra. „Gal kvailoka, bet man tada tai pasirodė normalu.“
Pirmieji bandymai piešti ant sienų buvo dar mokykloje, o baigęs ją Tadas pasirinko architektūros studijas, dirbo architektu, dizaineriu, animatoriumi, o po to susikoncentravo ir nutarė daryti tai, kas labiausiai patinka – piešti ant sienų.
Apie brandą ir architektūrą
Tadas vadinamas šio meno pradininku Lietuvoje, o kiek piešinių jau nupiešė – neskaičiuoja. Lygiai taip pat, kaip chirurgas neskaičiuoja atliktų operacijų, o ratų montuotojas – pakeistų ratų. Arba duonos kepėjas, sako Tadas, irgi neskaičiuoja savo iškeptos duonos.
Piešiniai ant sienų ir architektūra tarpusavyje yra labai glaudžiai susiję, o pats piešinys keičia ne tik konkretų pastatą, bet ir aplinką.
Reikia jausti kontekstą, suvokti architektūrą – kad darbai jos nesudarkytų
„Jei būčiau diktatorius, neleisčiau piešti jaunesniems, nei 30–35 metų žmonėms. Nes tam reikalinga branda. Turi sukaupti didelį bagažą vizualios informacijos, medžiagos iš viso pasaulio, labai domėtis ir pamatyti daug įvairių sprendimų, stilistikų, žanrų ir panašiai.
Tada pamatai, kaip profesionaliai ir konceptualiai yra atliekami darbai, supranti, kad labai reikia jausti kontekstą, suvokti architektūrą – kad darbai jos nesudarkytų“, – sako Tadas.
Dažnas piešinys atsiranda ant tokio fasado, kur architektas nebuvo numatęs jokio piešinio: „Ir mes su tais darbais darome invaziją. Todėl reikalingas jautrus priėjimas ir pajautimas. Piešiniai turi draugauti su architektūra, bet supraskim ir tai, kad toks pojūtis ateina iš gausybės darbų, patirčių, daugelio metų informacijos kaupimo.“
T.Vincaitis sako, kad labai gerai galima pastebėti, kurie darbai yra profesionalūs, konceptualūs, apgalvoti ir pajausti, o kur – jauno žmogaus kūryba: „Bet tai yra ir priešprieša, prieštaravimas pačiam sau – juk jaunas žmogus nori daryti, kurti, o kur jam tą daryti, jei ne ant sienos, ne čia ir dabar?“
Apie turinį ir neperspaudimą
Tadas save vadina užsakomuoju dailininku, o kas turėtų atsirasti ant sienos, yra ne jo fantazija. Paprastai „muziką užsako“ užsakovas.
Menininkas dalyvauja ir įvairiuose festivaliuose, kur kurti galima visiškai laisva forma. Bet tokia laisvė kartais tampa didesniu iššūkiui, nei konkretus užsakomasis darbas.
Kai yra konkretumas – yra atspirties taškas, nuo kurio ir galima pradėti ieškoti sprendimų, idėją interpretuoti ir ieškoti formų, kaip ją perteikti. O iš didelės laisvės gali „užbuksuoti“: „Nežinai, nuo ko atsispirti.“
Dar svarbus ir saiko, neperspaudimo momentas. Tarkime, jei vieno pastato nupiešta siena dera prie vietos ir padaro ją išskirtine, aplinkui išpiešus dar penkias – norimo efekto nebus.
„Nebūtina išpiešti viso Kauno ir visų kiemų. Reikia kryptingai tai daryti. Gal būtų tikslinga kokį naują rajoną, kuriame piešiniai ant sienų būtų numatyti architekto?
Jei vieno pastato nupiešta siena dera prie vietos ir padaro ją išskirtine, aplinkui išpiešus dar penkias – norimo efekto nebus.
Jei architektas pasitelktų šį žanrą – galėtų visiškai kompleksiškai atsirasti kvartalas su viena stilistika, žanru, spalviškumu. Kad nesipjautų. Tai turėtų būti ir skoninga, ir labai integralu.
Tarkime, atskirame namų kvartalėlyje ant galinių sienų – kur nėra langų – padaryti galeriją po atviru dangum. Visiškai gražiai žiūrėtųsi.
Reiktų gerai išdiskutuoti su urbanistais, kaip ir kur, o chaotiško ir impulsyvaus paišymo vengti. Esu baigęs architektūrą ir tokia yra mano subjektyvi nuomonė. Gal jaunas žmogus, kuris nori daug piešti, sakys: ko tu čia gesini nuotaiką ir kūrybą?“
Daugiau menininko darbų – čia.
