Spalio 25–28 dienomis pirmąjį kartą Kaune vyksiantis teatro festivalis NAMAS NR. 1 apsigyvens name, esančiame V.Putvinskio gatvėje 5. Namą, kuriame šiuo metu vyksta remontas, kūrėjams užleido T.Biržiečio šeima.
Teatro festivalio NAMAS NR.1 kulminacija – čekų režisieriaus Howardo Lotkerio, čekų trupės „HoME“ ir Lietuvos kūrėjų premjera „NaMIE… bėga gyvenimas“. Tai – unikalus pasakojimas apie konkretaus namo istoriją. Interaktyvus spektaklis pakvies bent trumpam pajausti paslaptingą namų dvasią, čia susipins turtinga V.Putvinskio gatvės, beveik prieš pusę amžiaus gyvenusių žymių iliustratorių Tarabildų bei naujojo šeimininko Tomo Biržiečio šeimų istorijos.
– Gydytojau, P.Mažylio gimdymo namai yra V.Putvinskio gatvės trečiuoju numeriu pažymėtame name, o jūsų namas – kaimynystėje, vos per kelis žingsnius. Į darbą einate su šlepetėmis?
– Ne, dar ten negyvename. Darbas ir šis namas iš viso nėra susiję. Kai su šeima nutarėme įsigyti šį namą, dirbau Kauno klinikose ir net minčių nebuvo apie darbą P.Mažylio gimdymo namuose. Namą įsigijau 2014 metais, o čia dirbu kiek daugiau nei pusmetį.
– V.Putvinskio gatvė tiesiog atėjo į jūsų gyvenimą?
– Ne atėjo, o įsiveržė viesulu. Tai – gražus, malonus sutapimas ir įpareigojimas palikti bent nedidelę žymę gatvės gyvenime.
– O kaip į jūsų gyvenimą atėjo pirmą kartą Kaune vyksiantis teatro festivalis?
– Buvo skelbiama, kad ieškoma neformali erdvė teatrui – namas. Buvau vienas iš tų avantiūristų, kurie pasisiūlė. Šiuo metu name vyksta remontas, niekas jame negyvena. Tiek eksterjeras, tiek vidinės erdvės užburiančios, nors namų jaukumo ten dabar nedaug. Bet festivalio rengėjus sužavėjo virsmas, betvarkės originalumo grožis. Bet kurioje betvarkėje yra šarmo ir tam tikros tvarkos. Beje, lėlė, kuri yra spektaklį pristatančioje fotografijoje, buvo rasta būtent šiame name.
– Čekų režisierius Howardas Lotkeris ir jo trupės HoME premjera „NaMIE.. bėga gyvenimas“ – festivalio kulminacija. Kaip skelbia festivalio rengėjai, ji sukurta šio konkretaus namo istorijai, ji pasakos ne tik namo, bet ir jūsų šeimos istoriją. Koks bus jūsų šeimos vaidmuo?
– Aš nežinau. Tikrai nežinau. Tai visiškai fluxus festivalis. Esmė, kad tavo veiksmus, pasirodymą diktuoja vieta, šviesa, tos vietos istorija, kas joje buvo, yra ir bus. Beje, name vyks ne vienas spektaklis, o visas kelių dienų festivalis.
– Bet įdomu?
– Labai! Man jau dabar įdomu, kai gauname įvairių užduočių, ką reikia name padaryti iki festivalio, kai aptariama festivalio ašis, kai bendrauju su žmonėmis, kuriančiais meną.
– Kodėl apskritai nutarėte pirkti būtent šį namą?
– Jis mums patiko dar net gyvai nemačius. Tikriausiai skelbimo nuotraukas ruošė savo srities žinovai. Apsilankius jame įspūdis tik sustiprėjo. Mes tiesiog jį įsimylėjome. Įdomi paties namo istorija. Jis pastatytas 1923 metais ir šioje vietoje buvo vienas pirmųjų. Nuo 1945 iki 1961 metų čia gyveno Domicelės ir Petro Tarabildų šeima. Tai – vieni žymiausių grafikų, vaikiškų knygelių ir periodinių leidinių iliustratoriai. Visa šeima vienaip ar kitaip susijusi su daile.
Norėdamas įprasminti šios žymios dailininkų dinastijos atminimą, įsigijęs namą inicijavau, kad jis būtų įtrauktas į kultūros paveldo registrą. Greičiausiai nedaug tokių bepročių yra.
Niokoti jo veido nesiruošiame, o viduje mažai ko vertingo išlikę. Nelabai viliuosi rasti šio namo interjero vaizdų, galima būtų bent pabandyti atkurti panašų interjerą. Greičiausiai vidus apsivilks naujais rūbais.
Planuojame ateityje čia gyventi, tačiau namo pradėjau dairytis ir dėl to, jog noriu šioje vietoje įrengti nedidelį žaislų muziejų. Turiu kolekciją, kuria norėčiau dalintis. Nors tai dar tik svajonė, tikiu, jog ji pasiekiama.
– Kokie tai žaislai?
– Seni žaislai, kuriais žaista šiuose kraštuose (Lietuvoje). Kuo žaislas senesnis – tuo sunkiau rasti ir tuo jis įdomesnis. Daugiausia – sovietmečio, mat tarpukariu Lietuvoje didesnių žaislų gamintojų nebuvo. Tada buvo arba įvežtiniai žaistai, kuriais paprastai žaisdavo turtingesni miesto vaikai, arba savadarbiai.
– Kiek jūsų kolekcijoje yra žaislų?
– Neskaičiavau. Priminėte, kad reikėtų pradėti katalogizuoti. Bet ji, mano akimis, nemaža. Turiu ir retesnių egzempliorių. Žaislas yra labai specifinis daiktas – ne XVII–XVIII amžiaus porcelianas, kuris neliestas stovėjo kokioje lentynoje už stiklo ir yra kaip naujas. Žaislas perkamas tam, kad vaikai žaistų. Jis susižaidžia, sulūžta. Rasti senų, geros būklės žaislų yra didžiulis iššūkis.
Idėja kolekcionuoti žaislus atsirado netrukus po to, kai internete pamačiau savo vaikystės žaislą. Tada kilo mintis surinkti savo vaikystės žaislus. Pradėjau domėtis dar daugiau. Taip ir prasidėjo.
– O koks buvo jūsų vaikystės žaislas, nuo kurio ir prasidėjo kolekcijos rinkimas?
– Amfibija. Toks automobilis, kuris plaukia ir važiuoja sausuma. Galima vonioje plukdyti.
Apie festivalį
Festivalio NAMAS NR. 1 idėja gimė iš ne vienerius metus Kaune vykstančios diskusijos: ar Kaunui reikia kitokio teatro ir kur tokio teatro vieta? Prieš keletą metų atsidaręs „Šelteris“, iš dalies ir Kauno kamerinis teatras – tai erdvės, kurios turėtų pritraukti jaunuosius kūrėjus eksperimentuoti, tačiau čia savo kūrybą pristatantys jaunieji menininkai dažnai pasirenka draminio teatro kelią. Regis, eksperimentuoti ne tik su erdvėmis, bet ir su teatro žanrais bei raiškos formomis, Kaune bandoma vis dar labai atsargiai.
Taigi po dvejų metų, praleistų organizuojant Žaliakalnio turgaus teatro festivalį, organizatoriai ėmėsi ieškoti teatrui naujų namų.
Pirmąjį kartą 2018 m. spalio 25–28 dienomis Kaune vyksiantis teatro festivalis NAMAS NR. 1 klausia: Kur gyvena teatras? Ir iš karto pabando į šį klausimą atsakyti – teatras gali gyventi visur, kad ir pas Jus namuose.
Festivalio programoje: čekų režisierius Howardas Lotkeris ir jo trupės HoME premjera „NaMIE.. bėga gyvenimas“, sukurta šio konkretaus namo istorijai, nauja režisierės Saulės Norkutės teatrinės ekskursijos vaikams KALTŪNAS versija ir Pojūčių teatro eksperimentas TENSE IN SENSE, kai po namą žiūrovai klaidžios ir jo istorijas ragaus užrištomis akimis.
Festivalio pagrindinis dėmesys skirtas kolektyvinės kūrybos teatro kryptims. Pirmojo festivalio ašis – įvietinto (angl. site-specific) ir įtraukiančio (angl. immersive) teatro kūrimo specifika. Atsižvelgiant į pirmųjų metų temą, kurią iš dalies inspiravo ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ šūkis „Po galeriją kiekviename kieme“, festivalio organizatoriai sako: po teatrą kiekvienuose namuose.