W.Kentridge'as. „Tai, ko nepamename“
Viena iš svarbiausių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ parodų – Williamo Kentridge'o „Tai, ko nepamename“. Paroda veikia Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.
W.Kentridge‘as – pasaulyje gerai žinomas menininkas iš Pietų Afrikos. Dažnai apibūdinamas kaip skaudžiai atviras humanistas, o kūryba įvardijama kaip kurianti dalyvavimo įvykiuose atmosferą. Kentridge‘o protėviai buvo litvakai. Lietuvoje menininkas lankosi pirmąjį kartą. Jam tai proga pažinti savo šaknis, o mums – galimybė išvysti vieno iš įtakingiausių šiuolaikinių menininkų kūrinius.
Parodoje susiliečia skirtingos technikos, skirtingi žanrai, bet labai panašios dominuojančios spalvos. Juoda ir balta. „Tai, ko neatsimename, nes tai buvo nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnių, labiau guodžiančių minčių, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio“, – sako menininkas. Menininko teigimu, jo šeima išgyveno Holokaustą tik todėl, kad pabėgo iš Lietuvos.
Muziejuje jo tarsi pripėduota – visur. Pats Čiurlionis nustebtų pamatęs, kad Kentridge'as įsipatogino net jo ekspozicijų salėje, kur karaliai delnuose kelia saulę. Įsibrovė čia ne bet kaip, tačiau su piešimo pamokomis! Su piešimo pamokomis – pas Čiurlionį. Beje, įdomi detalė. M.K.Čiurlionio ekspozicijoje pirmą kartą, nuo jos pastatymo, eksponuojami kito menininko darbai.
Kentridge'as užėmė kavinės erdvę. Išstumdė staliukus ir įsirengė savo studiją. Išėjo į vidinį muziejaus kiemą, pasakęs: kai esu miręs ir man reikia švelnumo.
Stabtelėjo koridoriuje, parodęs, kaip atrodo į vonią lipanti moteris. Tačiau visa Kentridge'o ašis, visas jo dviračio ratas su kvėpuojančia mašina, visas jo atmestas laikas ir juodas kvadratas yra antrajame muziejaus aukšte. Kentridge'as čia yra tas, kuris pabėgo nuo savo lemties, tas, kuris nepamena ir tai, ko nepamename, kviečia pajusti mus. Čia sudėti visi svarbiausi taškai ir nebelieka erdvės blaškytis.
Antrojo aukšto erdvėje eksponuojamas vienas svarbiausių menininko kūrinių – „Laiko atmetimas“. Kartu su reliatyvizmo teorijos teoretikais jis kvestionuoja laiko sąvoką, sakydamas, kad nėra nei gimimo, nei mirties, nes laiką sugalvojo pats žmogus. Čia galima pamatyti instaliaciją pavadinimu „Dramblys“, kuri sukurta taip, tartum atkartotų kvėpuojantį mechanizmą. Tai, pasak menininko, yra laiko simbolis. Šioje erdvėje K.Kentridge‘as žiūrovui rekomenduoja praleisti bent 28 minutes.
Paskutinis Kentridge'o parodos atradimas ir akcentas yra muziejaus auditorijos salėje. Vietoje, kuri apskirtai nėra pritaikyta parodoms. Tai – instaliacija „Tu, kuris niekada neatvykai“, kurią menininkas sukūrė Kaunui, besiruošiančiam žengti į kultūros sostinės metus. Instaliacijoje atvaizduotos Kauno žydų kapinės bei Pietų Afrikos peizažas.
Paroda „Tai, ko nepamename“. Kuratorė – Virginija Vitkienė, organizatorius – „Kaunas 2022“. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55). Lankymas II, III, V, VI, VII 10.00–18.00 val,; IV 11.00–19.00 val. Paroda veiks iki lapkričio 30 d.
Marina Abramović. „Būties atmintis“
Galerija „Meno parkas“ pristato meno pasaulio ikonos, performanso menininkės Marinos Abramović parodą „Būties atmintis“, kuri veikia Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Kauno paveikslų galerijoje. Jos lankymo neverta atidėlioti – paroda veiks iki liepos 31 dienos.
Ekspozicijoje išsamiai pristatoma menininkės kūryba nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų. Paroda unikali savo forma – pirmą kartą M. Abramović kūryba pristatoma kaip įspūdinga videoinstaliacija iš rinktinių performansų dokumentacijų ir filmų, kurie, pasak autorės, turėtų susijungti į vientisą operą.
Parodoje galima susipažinti su dokumentine medžiaga, menininkės kūrybine biografija, garsiuoju jos Manifestu bei unikaliu kūrybos Metodu, taip pat pamatyti jos interviu.
Specialiai šiai progai lietuvių kalba yra išleistas iki šiol išsamiausiai M. Abramović kūrybą pristatantis katalogas „Valytoja“ („The Cleaner“).
Vienas iš parodos kuratorių lenkas Waclaw Kuczma teigia, kad M. Abramović menas toks paveikus dėl jame slypinčios pasaulio vizijos ir fatališkų ateities nuojautų. Pasinėrimas į šios autorės kūrybą žiūrovui tampa dramatišku, magišku iššūkiu.
Kuratorius Arvydas Žalpys įžvelgia istorinių sąsajų – mūsų regiono gyventojų pasaulėvaizdis artimas šios menininkės kūrybai. Nuo sovietinės „geležinės uždangos“ laikų Lietuvos menininkai ir kultūros lauko atstovai įvairiausiais būdais ieškojo informacijos apie M. Abramović kūrybą – ji simbolizavo drąsų laisvės siekimą peržengiant baimę ir nusistovėjusias klišes, nevaržomą menininko asmenybės raišką veržiantis iš tokių pažįstamų sovietinės sistemos gniaužtų. Todėl šis publikos ir autorės susitikimas ypač svarbus.
Performansas yra tarytum žymuo tam tikrame laike ir vietoje, kur menininkas susitinka su publika ir jie tampa vienas kito veidrodžiu. M. Abramović performansų retrospektyva leidžia pamatyti ne tik menininkės kūrybos raidą, bet ir žiūrovo vidinę dinamiką, pajusti laiko perspektyvą ir pamatyti save šiandien.
Marina Abramović. „Būties atmintis“. Kuratoriai – Arvydas Žalpys, Wacław Kuczma, Dorota Kuczma, organizatorius – galerija „Meno parkas“. Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16). Lankymas II, III, V, VI, VII 10.00–18.00 val.; IV 11.00–19.00 val. Paroda veiks iki liepos 31 d.
„Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“
Kaunas ir Vilnius, Vilnius ir Kaunas. Didžiausi Lietuvos miestai. Konkuruojantys, nesutariantys, bet ir būtini vienas kitam. Kaip ir kodėl jie (ne)sugyvena? Vilniaus ir Kauno gyvenimą apaugusi puikybė ir prietarai paslepia tiesą – šiems miestams reikia vienas kito, kitaip jie pasmerkti „karikatūrinei egzistencijai“. Tai dar prieš šimtą metų savo dienoraštyje užrašė Mykolas Römeris.
Apie tai pasakoja MO muziejaus ir Kauno miesto muziejaus tuo pačiu metu Vilniuje ir Kaune veikianti paroda – ji atveria pamatinę dviejų miestų priklausomybę, kaip jie formavo vienas kitą ir kaip iš jų įtampos atsirado šiuolaikinė Lietuva.
Suprasti meninę, kultūrinę ir politinę šių dviejų miestų sąveiką parodoje padeda „kalnai“ – centro, kliūties, iššūkio, komplekso, autonomijos, ginties metafora. Per parodos pasakojime nuolat iškylančius keturis kalnus – Gedimino kalną, Žaliakalnį, Boufalo kalną ir Pelėdų kalną – atskleidžiamos skirtingos Kauno ir Vilniaus sąveikos formos.
Čia pasakojama, kaip susiformavo du centrai, akropoliai, ir kaip jie keitėsi nuo Lietuvos centro idėjos iki nevisaverčių sostinių reiškinio. Klausiama, ką reiškia būti polio gyventoju – kauniečiu ir vilniečiu, kaip kuriama miesto gyventojo tapatybė, jos tikrumas, išskirtinumas, autonomiškumas, stereotipai ir mitai.
Miestai taip pat apmąstomi kaip nekropoliai, kur fiziškai ir simboliškai laidojama, atsisveikinama ir įamžinama. Šitaip atminties ritualais parodoma, kaip miestai save suvokia, ką siekia pasilikti, o ką – atmesti ir kokie išryškėja tarpusavio skirtumai. Parodoje nagrinėjamos ir Kauno-Vilniaus jungtys ir mainai – nuo gamtinių iki simbolinių, nuo dipolio vizijos iki dvivietystės tapatybės, nuo kultūrinės donorystės iki darbo jėgos vampyrizmo.
Parodos kalnai ir motyvai atsikartoja abiejų muziejų ekspozicijų salėse, bet pasakoja skirtingas istorijas. Šitaip parodos koncepcija ir architektūra pati įkūnija riomerišką Kauno ir Vilniaus būtinybę būti kartu: norint pamatyti visą parodą, reikia aplankyti abu miestus.
Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“. Parodos koncepcijos autorius – Tomas Vaiseta, parodos kuratoriai ir ko-kuratoriai – Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė. Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija (A. Mackevičiaus g. 27.). Lankymas II–III 11.00–17.00 val., IV–V 12.00–20.00 val., VI–VII 12.00–18.00 val. Paroda veiks iki rugpjūčio 28 d.
„1972. Pramušti sieną“
1975 metų gegužės 15 dienos kalendoriaus lapelyje parašyta: sukanka 100 metų, kai gimė Marija Ivanauskaitė Lastauskienė – Lazdynų Pelėda, lietuvių rašytoja. Mirė 1957 metais. Greta – užrašas ranka: 1972-V – 15 ketvirtą valandą ryto mirė mūsų Romas. Šis kalendoriaus lapelis – vienas iš Kauno centriniame pašte veikiančios parodos „1972. Pramušti sieną“ eksponatų.
Ji skirta pažymėti Romo Kalantos susideginimo 50-ąsias metines. Tačiau paroda pasakoja ne tik apie R. Kalantą, joje – ir kitos su kova už laisvę susijusios temos.
Paroda, kalbanti apie laisvę nelaisvėje, išsidėsčiusi skirtingose pašto erdvėse, eksponatai – ir buvusiose tarnybinėse pašto patalpose. Ji lankytojus nukelia į 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes: jaunimo roko muzikos grupes, Kauno dramos ir pantomimos aktorius, maištingus hipius, modernius Kauno ir Vilniaus dailininkus.
Paveikslai, fotografijos ir kino filmai, dokumentiniai muzikinio gyvenimo liudijimai, šio laikotarpio jaunimo mada ir kiti artefaktai pasakos apie alternatyvią kultūrą ir nesovietinį gyvenimo būdą sovietinėje Lietuvoje.
Vienas iš daugiausiai emocijų keliančių eksponatų – Romo Kalantos drabužiai, teisingiau, jų likučiai – kas liko po susideginimo, į kuriuos žvelgi tarsi pro iliuminatorių. Juos parodos kuratoriai atsivežė iš Kauno IX forto memorialinio muziejaus. Kalbėdama apie parodą jos kuratorė Rasa Žukienė yra sakiusi, kad jai pačiai tai – jautriausia, kas yra šioje parodoje: „Didžiausią emocinį įspūdį paliko, kai Kauno IX forto muziejuje, ieškant eksponatų, pamačiau R. Kalantos rūbų likučius – tai, kas liko po susideginimo. Tai sauja džinsų medžiagos, marškinių medžiagos – skuteliai. Tikrai jaudinantis eksponatas. Jaudina ir tai, kad jie yra išlaikyti 50 metų. Tai liudija, kad mūsų visuomenei ši tema yra svarbi ir daugybė žmonių suvokė, kad juos reikia išsaugoti.“
Kitos muziejaus erdvės nukels į 7-ąjį ir 8-ąjį dešimtmečių laisvę nelaisvėje. 1972-ųjų pasaulyje, kai tikrieji įvykiai prie Kauno muzikinio teatro buvo slepiami, vieni pirmųjų apie R. Kalantos susideginimą sužinojo Modrio Tenisono pantomimos grupė, repetavusi Kauno muzikiniame teatre.
Trupė netrukus buvo išblaškyta – greičiausiai pretekstas tam ir buvo R. Kalantos susideginimas, o sovietmečio cenzorių akiratyje Modrio Tenisono trupė buvo jau ne vienerius metus.
M. Tenisono pantomimos grupės istorijai skirta atskira ekspozicinė erdvė. Kaune ji veikė nuo 1967-ųjų metų ir savo kūryboje vadovavosi autentiška avangardine etika – elgtis ir kurti taip, tarsi sovietinis kontekstas nė neegzistuotų.
Romo Kalantos istoriją ir laikmečio gyvenimo bespalvystę parodoje lydi daugybė temų, turinčių bendrus raktažodžius. Pagrindinis jų – nepaklusnumas buvusiai sistemai. 1972-ieji ypatingi ir tuo, kad po R. Kalantos susideginimo kūrybos žmonės pajuto dar stipresnius santvarkos varžtus, nors jau nuo 1970-ųjų, kalbant apie meną, buvo juntamas laisvėjimas.
Tačiau kūrybos žmonės simboliais – mažiau ar daugiau atvirais – kalbėjo nuolat. „1972-ieji. Pramušti sieną“ apie tai pasakoja per menininkų darbus. Atskira salė skirta ir muzikai, nes be jos skambesio laiko paveikslas nebūtų tikras, taip pat dailei.
Paroda „1972. Pramušti sieną“. Kuratorė – Rasa Žukienė, organizatorius – „Kaunas 2022“. Kauno centrinis paštas (Laisvės al. 102). Lankymas II, III, V, VI, VII 10–18 val., IV 11–19 val. Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.
Istorijų festivalis. Paroda „Iš tamsos“
Į vasaros ir rudens parodų kalendorių verta įtraukti ir būsimą Istorijų festivalio parodą „Iš tamsos“.
Menininkė Jenny Kagan (JK) atgaivina tėvų pasakojimus apie jų išgyvenimus Kaune Holokausto metu. Parodos aplinka – vaizdai, muzika, projekcijos ir kiti elementai – įtraukia žiūrovus į asmenišką ir kartu universalų pasakojimą, kviečiantį tyrinėti savo jausmus ir išgyvenimus atminties, šviesos ir tamsos akivaizdoje.
„Jie susipažino 1943 m. gete. Jai buvo tik 18 metų. Tai istorija apie priespaudą ir persekiojimą, nesuvokiamą netektį ir siaubą, bet visų pirma tai – meilės bei išlikimo istorija“, – sako menininkė. „Nors aplinkiniai žuvo, jie pabėgo iš geto ir, padedami lietuvių gelbėtojų, išgyveno karą slapstydamiesi. Esate kviečiami leistis į kelionę, kurios tamsoje plūduriuoja veidai, pravėrus lagaminą atsiveria stebuklingi pasauliai, o užslėptos pakampės kviečia vidun, kur skleidžiasi istorijos.“
Jenny Kagan „Iš tamsos“. Paroda yra Istorijų festivalio dalis. Kuratorė – Justina Petrulionytė-Sabonienė, organizatorius: „Kaunas 2022“. Gimnazijos g. 4 (pastatas šalia Istorinės LR Prezidentūros, įėjimas per Vilniaus g. sodelį arba per Šv. Gertrūdos g. automobilių stovėjimo aikštelę). Lankymas III, V–VII: 11.00–18.00, IV: 11.00–19.00. Paroda veiks nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki spalio 30 d.
