– Ar po rezultatų paskelbimo teko bendrauti su ekspertais? Galbūt jie išdavė, kuo juos papirko Kauno paraiška ir kodėl Kaunas aplenkė Klaipėdą?
V.Vitkienė: Komisijos nariai – labai diskretiški, miestų tarpusavyje nelygino. Abu miestai turėjo savo stiprybes, bet Kauno atveju ekspertus tikrai įtikino mūsų paraiškos pagrįstumas, labai stipri komanda, kuri yra pajėgi tai įgyvendinti, bei stiprus miesto kultūrinis sektorius. Turim tikrai daug įstaigų, kurios yra pajėgios įgyvendinti plačią europinę programą.
– Pasikalbėkime apie tai, koks Kaunas yra šiandien. Skaitydama jūsų paraišką radau labai įdomų išsireiškimą. „Painiavos žemė“ – taip apibūdinamas Kaunas. Iš kur ši painiava randasi ir ar ji susijusi su poreikiu tapti Europos kultūros sostine?
R.Zemkauskas: Painiava yra istorija. Mūsų istorija labai komplikuota. Aišku, Kaune yra tie patys bruožai kaip ir visoje Lietuvoje, bet Kaunas labai ryškiai juos įkūnija.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Kaunas – nuolat cenzūruotas miestas. Mums net neleisdavo namų aukštesnių nei dviejų aukštų statyti. Paskui Kaunas tampa Laikinąja sostine. Iškart užfiksuota, kad tik laikinai, kol Vilnius bus grąžintas Lietuvai. Sovietiniais laikais Kaunas cenzūruojamas, į jį neleidžiama atvykti užsieniečiams, nes jame nuolat vyksta rezistencija, netrūksta žmonių, kurie nepamiršo, kas yra laisvė.
Kaunas yra caro kultūros paveldas, europinės kultūros paveldas, Lietuvos kultūros paveldas. Ir visa tai tarpusavyje keisčiausiai būdais dera ir kartais kelia problemų. Mes turime suprasti visą šį sudėtingą kompleksą. Rašydami paraišką mes apie tai ir galvojome, kad Kaunas atspindi ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos prieštaravimus. Tų sumaišties pilnų amžių, kurie buvo iki mūsų, ir kurie, tiesą sakant, tęsiasi, kaip matome iš tam tikrų politinių įvykių. Kitaip sakant, kultūra yra būdas visa tai aiškintis ir suvokti kaip kažkokią logišką ir tam tikra prasme – raminančią visumą.
Man atrodo, kad visa tai vyksta pačiu laiku, nes miestas yra pasiruošęs keistis visais savo aspektais, pasiruošęs tapti šiuolaikiniu, pasiruošęs galų gale atsikratyti šito prakeikto laikinumo, atsikratyti išmoktų ir primestų idėjų, klišių. Viso to, kas trukdo mums gyventi gerai.
– Paraiškoje taip pat minimos šiandieninio Kauno prieštaros – tai miestas, kuriame didžiausias paveldo objektų tankis Lietuvoje, tačiau jie dažnai yra apverktinos būklės, miestas, garsėjantis šiuolaikinio meno renginiais, bet neturintis šiuolaikinio meno centro ir t.t. „Kiek Kauno-Europos kultūros sostinės” projektas yra pajėgus sutvarkyti šias sisteminės problemas? Ar tai apskritai yra jūsų tikslas?
V.Vitkienė: Manau, kad tai – didžiulis šansas. Daugybės miestų patirtis tai įrodo. Labiausiai mus džiugina tai, kad mūsų miesto administratoriai yra įsitikinę, jog šis projektas bus dar didesnis postūmis geriesiems pokyčiams, kurie Kaune jau vyksta keletą metų. <…> Į Kauną kryps visos Europos dėmesys ir ne tik kultūros, bet ir verslo investicijų dėmesys. Net neabejojame, kad kultūros sektoriui, infrastruktūrai tai taip pat bus proveržis.
– Kokį mitą apie Kauną pasakosite Lietuvai ir Europai?
R.Zemkauskas: Kauno gelmėse gyvena žvėris, slibinas. Jo kiaušiniai jau pasirodė. Juodi, Rotušės aikštėje. Ateis diena, kai pasirodys ir jis pats. Mes, visi miestiečiai, turime nuspręsti, kaip jis turi atrodyti, kaip jis turi gyventi, kaip mums su juo kalbėti, kaip su juo žaisti, kaip jo bijoti. Ir kaip mums jį paversti miesto simboliu ir sargu.
Mito forma, jo turinys atsiras kartu su žmonėmis. Dar niekada pasaulyje nėra bandyta norint pakeisti miestą sukurti jo mitą. Mitą, kuris apimtų beveik viską ir tuo pačiu neapimtų beveik nieko. Labai sudėtingas konstruktas ir viešųjų ryšių projektas, tiesą sakant. Mitai atsirasdavo, mums atrodo, tik prieš 2000 metų. Bet mes norim padaryti naują mitą. Ir jis turi neturėti autoriaus, kitaip jis bus ne mitas.
– Programos formavimas – tęstinis procesas. Kiek galutinės programos jau turite? Kaip kauniečiai ir miesto svečiai dar gali prisidėti prie „Kauno – Europos kultūros sostinės“ programos?
V.Vitkienė: Viena iš prioritetinių krypčių, dėl ko miestui suteikiamas šis titulas, yra meninė programos kokybė – šis kriterijus Europos komisijos buvo tikrai aukštai įvertintas. Pagrindinės kryptys suformuotos remiantis mūsų miesto tapatybe, miesto istorija, visai Europai bendrais kultūros klodais. Tai atmintis, bendradarbiavimas, kiekvieno namo ir kiekvieno rajono žmonių įtraukimas į kultūros programą.
Taigi, kryptys ir vertybės yra suformuotos paraiškoje, bet dar nėra atlikėjų. Ir su kiekvienu atlikėju, su jo patirtimi, ryšiais, bendradarbiavimo metu gimusiomis idėjomis atsiras tikrosios meno projektų formos.
– Vis tik pačius svarbiausius renginius tikriausiai žinote jau dabar?
R.Zemkauskas: Aš sugrįšiu prie laikinumo naikinimo. Noriu simboliškai, atidarant Europos kultūros sostinės projektą, susprogdinti kokį nors nusususį, baisų, laikinumą simbolizuojantį pastatą. Vietoj fejerverkų. Ir taip pažadinti drakoną mumyse.
– Ar jau turite kandidatą?
R.Zemkauskas: Ieškom, su miesto meru tariamės. Labai norėjau vieno, bet nedavė, sakė, jog vis tiek iki to laiko nugriaus. Ir negalima jo sprogdinti, aplink yra tokie pastatai… Žinai, sako, sugrius.
Tad viskas ne taip paprasta. Bet aš tai labai noriu padaryti ir tikiuosi, kad man pavyks.
– Vertinant rizikos faktorius, neigiamas žiniasklaidos dėmesys jūsų paraiškoje įvertintas kaip viena didžiausių galimų grėsmių. Kodėl? Ar tai galime sieti su „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ atveju, kai neigiamo dėmesio viešojoje erdvėje tikrai netrūko?
V.Vitkienė: Dvejus metus susitikinėdami su žmonėmis įtemptai tyrinėjome įvairių Europos kultūros sostinių atvejus. Ne išimtis ir Vilniaus kūrybininkai, kurie dalyvavo šiame projekte, yra mūsų bičiuliai, viską matę iš vidaus. Taip pat bendravome su daugmaž dešimties Europos miestų komandomis. Žiniasklaidos dėmesys, vienoks ar kitoks, yra didžiausias iššūkis.
Mes pasižiūrėjome 2009 metų žiniasklaidos tinklelį – Lietuvos žiniasklaida 2009 m. vasario 8 d. nusprendė, kad šis projektas [VEKS] sugriuvo.
R.Zemkauskas: Ankstoka.
V.Vitkienė: Nepaisant to, kad buvo pasaulinė ekonominė krizė ir jis griuvo dėl įvairių priežasčių, pirmiausia dėl to, kad biudžetas buvo apkarpytas daugybę kartų ir neįvyko daugybė tarptautinių suplanuotų renginių. Nepasitenkinimas visa ekonomine situacija, nepasitenkinimas, kad kultūra eikvoja pinigus, masinė psichozė sugriovė patį projektą, jo gerą dvasią, kuri energizuoja sektorių, miestą, šalį.
Todėl mums atrodo labai svarbu komunikuoti šį projektą kaip galimybę, kaip didžiulį potencialią ir užtikrinti jo skaidrumą. Mūsų tikslas yra kiekvienais metais su kauniečiais ir su visa Lietuva dalintis tuo, kas nuveikta, kiek žmonių pasiekta, kam skiriami pinigai, koks žiniasklaidos dėmesys užsienyje, kokia pridėtinė vertė gauta Lietuvai ir Kaunui.
Norime ne slėptis, o atvirai demonstruoti procesą, nes aišku, kad klaidų tokiame projekte nepadaryti neįmanoma. Mes tikrai klysime, galime tai pažadėti abu su Ryčiu ir su visa komanda.
Yra toks Europos kultūros sostinių šeimos klubas. Pavadinta šeima, nes šeimoje vieni kitų klaidas mes pakeliame lengviau. Vienas iš pagrindinių tikslų yra dalintis klaidomis, patarimais. Jau esame pakviesti į ateinantį šios šeimos susitikimą liepos mėnesį.
R.Zemkauskas: Jei lygintume šiuos du projektus, Vilniui buvo daug sunkiau. Vilnius buvo tiesiog paskirtas Europos kultūros sostine, o mes jau dvejus metus mokėmės, egzaminams ruošdami savo paraiškas ir dirbdami.
