„Vienos dienos atostogos“ – taip pavadinta pasivaikščiojimo po Žaliakalnį programa, o maršrutą V.Vitkauskaitė kūrė ir tarpukario istorijas rinko penkerius metus.
V.Vitkauskaitė siūlo pažintinius pasivaikščiojimus po Kauną, atrandat įspūdingiausius tarpukario pastatus ir čia gyvenusių žmonių istorijas.
– Viktorija, kaip į tavo gyvenimą atėjo „Vienos dienos atostogos“? Ir gido profesija?
– Gido veikla mano gyvenime atsirado lyg pokštas, bet į jį žvelgiu labai rimtai. Dar dirbdama žurnaliste vis atvažiuodavau į Kauną imti interviu iš šio miesto menininkų, architektų, visuomenininkų. Taip pamažu miestas man skleidėsi vis įdomesnėmis spalvomis. Vėliau ėmiau sąmoningai ieškoti progų dažniau atvykti į Kauną, pašmirinėti man įdomiomis gatvėmis, pasigrožėti tarpukario pastatais. Nuo pat pradžių mačiau, kad Žaliakalnio, Naujamiesčio architektūrinė kalba yra kažkuo kitokia, išsiskirianti, bet neturėdama žinių nesugebėjau sau įvardinti tų skirtumų. O man buvo įdomu, kokia ta architektūrinė kalba ir kas ją sukūrė. Ėmiau daug skaityti, gilintis ir taip pažintis su Kaunu tapo vis artimesnė.
Jų reakcijos buvo lyg patvirtinimas, kad ne vien man tarpukario architektūra palieka tokį įspūdį ir ne tik aš į Kauną pradėjau žiūrėti įsimylėjusiomis akimis.
Iš pradžių aplinkiniai į šį mano pomėgį žiūrėjo kreivokai. Ypač vilniečiai niekaip nesuprasdavo ir stebėdavosi, ką aš tame Kaune randu. Tada ėmiau kviestis į pasivaikščiojimus draugus. Jų reakcijos buvo lyg patvirtinimas, kad ne vien man tarpukario architektūra palieka tokį įspūdį ir ne tik aš į Kauną pradėjau žiūrėti įsimylėjusiomis akimis.
Bevaikštant vis pajuokaudavome – gal man vesti ekskursijas apie tarpukario Kauną? Pokštas išaugo į rimtus skatinimus pabandyti imtis šios veiklos, ir kartą pagalvojau – kodėl gi ne? Todėl karantino vakarus išnaudojau baigti gidų kursams.
Savo ekskursijų puslapį feisbuke pavadinau „Vienos dienos atostogos“. Noriu, kad tai būtų tarsi pauzės mygtukas įtemptoje kasdienybėje, kad atkeliavę žmonės atsipalaiduotų, neskubėtų ir pasinaudotų proga naujomis akimis pažvelgti į Kauną. Siekiu, kad tai būtų pramoga, bet kad joje būtų ir kokybiško turinio.
– Pati esi iš Marijampolės, tačiau daug metų gyvenai Vilniuje. Ar nebuvo vidinio jausmo, kad aš, vilnietė ir marijampolietė, pasakosiu apie Kauną?
– Taip, gimiau ir augau Marijampolėje, nuo studijų laikų gyvenu Vilniuje. Tiesa, prieš kelerius metus pasinaudojau nuotolinio darbo teikiamais privalumais ir porai metų buvau grįžusi gyventi į Marijampolę.
Nuo jos iki Kauno – vos 50 kilometrų, taigi tuomet mano išvykos į Kauną savaitgaliais ypač suaktyvėjo. Suprantu šiame klausime glūdinčią abejonę: turbūt būtent dėl tos abejonės taip netrumpai man užtruko išdrįsti pakviesti žmones į pirmąjį pasivaikščiojimą po Žaliakalnį.
Visuomet atvirai sakau, kad jei žmogus gimęs, augęs Žaliakalnyje ir visą gyvenimą domėjęsis jo istorija (tai – irgi svarbi sąlyga), iš manęs turbūt didelių naujienų neišgirs. Tačiau manau, kad pati gyvenamoji vieta ne viską reiškia – jei ja nesidomėsi, liksi abejingas savo aplinkai, kažin ar daug žinosi apie jos istorijas ir kontekstus.
Beje, ir mano gimtoji Marijampolė man ėmė atsiverti visai naujomis spalvomis būtent tada, kai susidomėjau tarpukario Kaunu. Štai skaitai apie Vytauto Landsbergio-Žemkalnio darbus Kaune, sužinai, kad jis dirbo ir Marijampolėje. Taip siūlas vyniojasi toliau, taip sužinai ir apie jo palikimą gimtajame mieste. Tiesa paprasta – kuo labiau domiesi, tuo tampa įdomiau.
– Pasakoji apie tai, kur ir kaip gyveno to meto elitas, kalbi apie tarpukarį. Ar pasakojimas per asmenybes yra įtaigesnis, kuo jis kitoks? Kuo svarbi tarpukario kultūra, architektūra dabar? Kaip miestą keitė jame gyvenę žmonės?
– Yra daug būdų kalbėti apie tarpukario Kauną, aš pasirinkau būtent tokį – per architektūrą pasakoti apie asmenybes. Juk kiekvienas gražusis pastatas turėjo ir savo kūrėjus, ir savo užsakovus. Jie visi drauge kūrė tarpukario Kauną.
Kažkas čia rašė garsiausius kūrinius, kažkas po lova laikė sarkofagą, o kažkas dėl konflikto su architektu principingai taip niekada ir neužlipo į viršutinį savo namų aukštą.
Viena yra matyti prieš savo akis tiesiog gražų namą, kita – suprasti, kas jį išskiria, kokiai epochai jis priskiriamas, kokie būdingi modernizmo bruožai jame matomi, o trečia – išgirsti, kas ir kaip šiame name gyveno. Kažkas čia rašė garsiausius kūrinius, kažkas po lova laikė sarkofagą, o kažkas dėl konflikto su architektu principingai taip niekada ir neužlipo į viršutinį savo namų aukštą.
– Kaip sukūrei ekskursijos turinį? Kur, kaip mokeisi Žaliakalnio, Kauno? Kiek tai užtruko?
– Pasakoju ir galvoju, kad atrodo, jog viskas įvyko labai lengvai ir greitai. Bet iš tiesų nuo mano aktyvaus gilinimosi į tarpukario Kauną pradžios iki pirmosios ekskursijos prabėgo mažiausiai penkeri metai. Taigi nebuvo taip, kad perskaičiau porą knygų ir sugalvojau rengti ekskursijas. Informacijos šia tema yra tikrai nemažai, ją atsirinkti, įvertinti, išsikristalizuoti, ko atsisakyti, o ką palikti – nelengva užduotis.
Be to, įprastai perskaičius konkrečia tema vieną ar du šaltinius viskas atrodo aišku. Bet jei perskaitai bent tris keturis – jau kyla klausimų, nes būna įvairių neatitikimų. Labai džiaugiuosi, kad mano kaupiamos informacijos aruodus vis gausiau papildo ir vietos senbuvių prisiminimai, kartais – ir pačių ekskursijų dalyvių pasakojimai.
Patikslinsiu, kad mano ekskursija aprėpia tik dalį Žaliakalnio. Tai – pernelyg didelis ir įvairus rajonas, kad jį visą būtų galima kokybiškai apeiti vienos ekskursijos metu. Todėl manau, kad Žaliakalnio mokysiuosi dar daug metų, gal net visą gyvenimą.
– Po ekskursijos viena dalyvė rašė: tai ne vien po Kauno gatveles išsislapstę įspūdingi namai, kuriuos Viktorija atrado ir ištyrinėjo. Kiekvienas jų slepia daug įdomiausių istorijų, pasakojančių, su kokiais žmogiškai smagiais iššūkiais gyveno mūsų kultūrai svarbios asmenybės. Ar galėtum pasidalyti keliais savo pasakojimo fragmentais, istorijomis?
– „Vienos dienos atostogų“ parengtame maršrute keliaujame pro pastatus, kuriuose gyveno žymiausi tarpukario rašytojai, operos dainininkai, dailininkai, dvasininkai, politikai, architektai ir kiti.
Galbūt išskirčiau ne vieną istoriją, bet vieną liūdną, netgi tragišką suvokimą. Dauguma tų žmonių gyveno turbūt panašiai, kaip šiandien gyvename mes: jie tiesiog kūrė savo gyvenimus, studijavo, realizavo save profesiškai, lankydavosi operos premjerose, savaitgaliais vykdavo į kurortus ir t.t. O atėjus okupantams buvo ištremti, sušaudyti, mirė badu Sibire ar dingo be žinios. Kiti tiesiog skubiai bėgo į Vakarus palikę viską, ką čia sukūrė ir užgyveno. Dar kitiems buvo leista pasilikti savo nuosavo namo kampelyje tik nuomininko teisėmis, o už kambario sienos buvo prikelta visai svetimų žmonių.
Vaikštant po tą gražų Žaliakalnio kampelį, matant įspūdingas vilas, skaitant čia gyvenusių žmonių pavardes memorialinėse lentose žinojimas, koks vėliau jų laukė likimas, tiesiog pribloškia. Kaip ir galvojimas apie tai, kokie šiandien mes būtume, jei ne karas ir okupacijos.
– Kitais metais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Galbūt pasivaikščioti po Žaliakalnį pakviesi ir Kauno svečius iš kitų šalių? O galbūt turi ir kitų sumanymų, kalbant apie Kauną?
– Manau, kad ekskursijos užsieniečiams būtų įdomi patirtis ir jos tikrai neatsisakyčiau. Kita vertus, man ne mažiau įdomu yra privilioti į Kauną žmones iš kitų miestų. Aš ne mažiau nei Europos kultūros sostinės programos laukiu ir UNESCO sprendimo, ar Kauno modernizmas bus įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Labai tikiuosi, kad bus!
Gal skambės kalambūriškai, bet manau, kad prieš pasauliui atrandant šį Kauno veidą pirmiausia mes patys jį turėtume atrasti. Lyg ir daug apie Kauno modernizmą kalbama, bet turbūt dalis žmonių paklausti nepasakytų nei garsiausių tarpukario architektų, nei ryškiausių to modernizmo pavyzdžių. Todėl man ypač knieti į Kauną atvilioti žmones, kurie gal net nežino, kur tas Žaliakalnis ar nuo ko pradėti pažintį su šiuo miestu.
Po truputį dėliojuosi ir kito maršruto – po tarpukarinį Kauno Naujamiestį – apmatus. Bet jau iš patirties žinau, kiek tam reikia laiko, taigi į ją galėsiu kviesti anksčiausiai kitais metais. Juolab kad gidavimas – ne pagrindinė mano veikla, o tik pomėgis, kuriam kartais skiriu savaitgalius.
– Esi sakiusi, kad dabar į Kauną važiuoji dažniau. Koks tavo požiūris į šį miestą, ne tik į Žaliakalnį? Kaip tu jį matai, kaip jauti? Ką jame mėgsti veikti?
– Turbūt teisingiausia būtų sakyti, kad Kaunas yra visoks. Kaip ir Vilnius, Klaipėda ar kiti Lietuvos miestai. Man gražu matyti, kad Kaunas vis išdidžiau nešasi savo kaip ypatingos architektūrinės kalbos miesto karūną – to išdidumo jam linkėčiau dar daugiau. Man taip pat labai patinka čia matomos bendruomenių iniciatyvos.
Apskritai būtent Kaune man dažniausia tenka susidurti su geranorišku, bendruomenišku dalijimusi – gal tai tik atsitiktinumai, sutapimai, o gal ir tendencija.
Memorialinio muziejaus darbuotojas čia neskaičiuoja savo laiko ir su lankytoju pasilieka net gerokai po darbo valandų. Užkalbintas ponas įsileidžia į savo nuostabią istorinę vilą ir pripasakoja įdomiausių nutikimų. Tarpukario butą įsigiję verslininkai restauruoja jį pagal griežčiausius paveldotvarkos reikalavimus ir atveria visuomenei. Tokios yra mano patirtys Kaune ir toks man yra Kaunas.
O labiausiai Kaune mėgstu tiesiog lėtai slampinėti. Tiems, kas šio miesto dar nėra atradę, patarčiau nuvykti iki jiems žinomo objekto – Įgulos bažnyčios, Kauno rotušės ar Prisikėlimo bažnyčios, – pasukti kokia nuošalesne gatvele ir eiti, kur akys veda. Taip ir prasideda asmeniška pažintis su Kaunu.
