FLOC projektą įgyvendina keturi partneriai: „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“, OSTRALE bienalė (Drezdenas, Vokietija), „Slobodne Veze“ (Kroatija) ir „Art Quarter“ (Vengrija).
Visiems partneriams atstovauja po atrinktą kuratorių. Lietuvai atstovaujanti kuratorė – Vokietijoje gyvenanti menininkė Patricija Gilytė.
Kuratoriai padėjo surengti pagrindinę OSTRALE parodą Drezdene, kuri vyks iki spalio 3 dienos, taip pat prisidės rengiantis OSTRALE išvežamajai parodai Budapešte ir 2022 metais spalio–lapkričio mėnesiais – Kaune.
Antroji projekto dalis – OSTRALE išvažiuojamosios parodos Budapešte (Vengrija) ir Kaune. Paroda Kaune taip pat vyks kitais metais spalio–lapkričio mėnesiais. Abi parodas Kaune prodiusuos organizacija „Ars Futuri“. Kartu su šia paroda bus rengiamas ir „Kaunas 2022“ seminaras prieinamumo tema.
Pagrindinėje OSTRALE parodoje Drezdene savo kūrinius pristato vienuolika Lietuvos menininkų – Artūras Valiauga, Mindaugas Gabševičius, Aleksas Andriuškevičius, Bronė Sofija Gideikaitė, Lukas Eugenijus Kolmogorcevas, Irma Leščinskaitė, Aurelija Maknytė, Julija Pociūtė, Remis Ščerbauskas, Daina Vanagaitė Belžakienė ir projekto „Artist-in-Residence“ dalyvė, kursianti meninę instaliaciją jūriniame konteineryje, menininkė Gabrielė Gervickaitė.
A.Ivanauskienė: nuo euforijos iki nerimo
– Paroda Drezdene jau atidaryta ir veiks iki spalio 10 dienos. Vienijanti šių metų tema yra upės, nagrinėjant menines, ekologines ir kultūrines gyvenimo prie vandens, upių ir jūrų problemas. Kuo ši tema menininkams pasirodė sudėtinga, o kuo – lengva? 15min paklausė kultūros ir meno projektų prodiuserės, kuratorės, „Ars Futuri“ organizacijos vadovės Astos Ivanauskienės.
– Esu tikra, kad menininkai kurdami išgyveno visą spektrą pojūčių. Vanduo – labai plati sąvoka. Tema – kartu ir lengva, ir sunki. Tai priklauso nuo požiūrio kampo.
– OSTRALE bienalės parodos rengiamos postindustrinėse vietose. Kokioje erdvėje yra pristatoma paroda šiemet?
– Parodos atidarymas šiemet vyko Robotron-Kantine pastate – tai buvusi kompiuterinių technologijų ir mikroelektronikos gamyklos valgykla, kuri pagal paskirtį buvo naudojama 1960–1970 metais. Tai – rytų modernizmo architektūros liudijimas. Šioje buvusioje valgykloje yra eksponuojama didžioji ir pagrindinė bienalės parodos dalis.
Dalis meno kūrinių, kurie sukurti meninių rezidencijų programoje dalyvavusių kūrėjų, yra eksponuojami konteineriuose
Kitas svarbus pastatas šių metų bienalėje – miesto nuotekų įrenginys Stadtentwässerung Dresden. Tai keista vieta meno kūriniams, kuri puikiai pasitarnauja kaip industrijos ir meno dialogas.
Dalis meno kūrinių, kurie sukurti meninių rezidencijų programoje dalyvavusių kūrėjų, yra eksponuojami konteineriuose.
– Menininkai dalyvavo atvirame bienalės kvietime? Kiek paraiškų sulaukta? Be to, ar sudėtingas buvo atrankos procesas?
– Tai mišrus procesas – dalis menininkų kreipėsi per atvirą kvietimą, kiti buvo pakviesti asmeniškai. Meno kūrinius atrinko OSTRALE bienalės kuratorių komanda, kurią sudaro 4 skirtingų šalių kuratoriai: Patricija Gilyte (VSI Kaunas 2022 / Lietuva), Krisztián Kukla (Art Quarter Budapest / Vengrija), Ivana Meštrov ir Nataša Bodrožić (Slobodne Veze / Kroatija), Andrea Hilger ir Antka Hofmann (OSTRALE – Centre for contemporary art / Rytų Vokietija).
Atrankos procesas nebuvo iš lengvųjų – darbų formatai labai skirtingi – nuo paveikslų, performansų iki videokūrinių. Taip pat reikėjo įvertinti atitikimą temai, apgalvoti pritaikymą erdvėms, kurios bienalėje nėra muziejaus ar galerijos erdvės (vadinami white cube). Tai postindustriniai apleisti ir pagal paskirtį nebenaudojami pastatai. Bet rezultatas įspūdingas – 160 kūrinių iš viso pasaulio.
– Kokios pačių menininkų mintys, nuotaikos, emocijos?
– Nuo euforijos iki nerimo. Laimė pagaliau atidarius parodą, susitikus gyvai. Visi labai išsiilgę vieni kitų. Tačiau pandemija turėjo didelės įtakos nuotaikų svyravimams. Pasiruošimas buvo ypač sunkus – daug atšauktų susitikimų, neįvykusių dirbtuvių, keliavimo draudimų, elementarių logistikos klausimų keblumų.
Taip pat juntamas stiprus nerimas dėl ateities, dėl klimato kaitos, migrantų, galiausiai keičiasi mūsų visų kasdieniai įpročiai. Ne veltui parodos pavadinimas paskutinę minutę buvo pervadintas į „Kvėpavimo posūkis“, kuris reiškia, kad mes privalome kvėpuoti kitaip, pakeisti savo požiūrį į įprastus dalykus, pamatyti giliau, veikti išvien – taip ir jaučiamės visi: menininkai, kuratoriai, prodiuseriai.
– Jūsų nuomone, kaip atrodo Lietuvos menininkų kūriniai bendrame bienalės kontekste?
– Šiandieniniame globaliai funkcionuojančiame pasaulyje, kur visi žmonės išgyvena tuos pačius egzistencinius iššūkius gyvendami skirtinguose pasaulio kampeliuose, menas sprendžia, aktualizuoja, kelia klausimus ar pateikia universalius atsakymus.
Manau, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tautybė šioje vietoje nevaidina pagrindinio vaidmens. Atsakydama noriu pabrėžti, kad Lietuvos menininkų kūriniai OSTRALE bienalėje tobulai atitinka kontekstą. Labai norėtųsi pabrėžti jų išskirtinumą, pranašumą. Tačiau objektyviai kalbant – lietuvių menininkų darbai tiesiog yra aktualūs ir įdomūs, kaip ir kitų šalių atstovų.
Tiesa, čia didžiausią darbą atliko kuratoriai, tarp kurių ir lietuvė Patricija Gilytė. Jų reiklumas, kompetencija atrenkant darbus ir lėmė tai, kad kalba kūriniai, o ne pavardės ar tautybė.
Tiesa, šios parodos jungianti grandis – vanduo. Galima būtų teigti, kad kuratorių patyrimas gyvenant Nemuno / Neries, Dunojaus, Elbės upių ir Adrijos jūros pakrantėse formavo ir darė didžiausią įtaką galutiniam parodos rezultatui.
– Venecijoje Lietuvos menininkių laimėtas „Auksinis liūtas“ apskritai pakeitė požiūrio kampą į Lietuvos vaizduojamojo meno atstovus?
– Be abejo! Juk tam ir yra apdovanojimai, kad išryškintų įdomiausius, sukurtų pridėtinę vertę, parodytų kryptį. O dar toks prestižinis Venecijos „Auksinis liūtas“!
Tačiau žvilgsnis pakrypo Venecijoje į Lietuvą dėl jau egzistuojančių įvairovės (diversity) tendencijų meno, kultūros pasaulyje. Ne tik nacionalinė įvairovė, bet ir lyčių, rasės, skirtingų nuomonių įvairovė tapo vertybe meno pasaulyje. Svarbu ir tai, kad apdovanojimas mums, Lietuvos kūrėjams, suteikė pasitikėjimo savimi. O tai atveria kelius į tarptautines parodas, bienales ir kitus kultūros renginius.
Esame romantikai, tačiau tikrovė yra paprasta ir nuoga
Menininkas Lukas Eugenijus Kolmogorcevas OSTRALE bienalėje gyvai kūrė instaliaciją / performansą „One day luck will come“. Puspenktos valandos performansas buvo atliekamas lauke iš karto po atidarymo ceremonijos.
Kaip sakė menininkas, jis buvo susijęs ne su vandeniu, bet labiau su bendra tema – su ekologinėmis ir žmogaus egzistencinėmis problemomis. Be to, palietė mūsų bendražmogiškumo ir planetos ateities problematiką.
„Naudojau juodžemį, žemės materiją ir gaminau, konstravau didžiulį žemės lauką, kurio paviršiuje atsirado piešinys / frazė „One day luck will come“ – vieną dieną viskas išsispręs. Tokia utopinė žinutė mūsų žmonėms, susijusi su kievienu iš mūsų“, – kalbėjo L.E.Kolmogorcevas.
Kai mes tolstame nuo gamtos ar bandome utopiškai prie jos priartėti, tada priartėjam prie to, kas tikra
Menininkas savo kūryboje nuolat liečia bendražmogiškumo problemas: „Ir mes visada, kai susiduriame su bendražmogiškumu, kartu susiduriame ir su savo aplinkomis. Tai – vienaip ar kitaip – paliečia socialinę gerovę.
Tenka kalbėti apie tikrumo, tikros gamtos ilgesį. Kai mes tolstame nuo gamtos ar bandome utopiškai prie jos priartėti, tada priartėjam prie to, kas tikra. Priartėjam prie žmogaus. Tada atsiduriame aklavietėje. Kur gi mes esame? Apsičiupinėjame aplink save ir pajaučiame, kad esame šios didžiulės planetos ir gyvūnų bendruomenės dalis.
Tad juodžemis, kurį naudojau, buvo kaip derlingumo simbolis. Jis tai, kas neša gyvybę, iš to atsiranda tai, kas gyva.“
L.E.Kolmogorcevas taip pat pasitelkė laidotuvių estetiką, kaip ir visoje savo kūryboje.
„Norėdamas pasakyti, kad mes esame labai dideli romantikai, viską aplink romantizuojame, tačiau tikrovė yra labai paprasta, nuoga ir į ją reikia žiūrėti tiesiai. O kai ji yra paprasta, ją reikia pamatyti ir gerbti. Mano veiksmas ir atkreipia dėmesį į tai, kas yra tikra, paprasta.
Kai kūriau instaliaciją, žiūrovai galėjo po truputį matyti, kaip ji atsiranda, kaip ryškėja tarsi laidotuvių vainiko vaizdas, o ant jo – kaspinas su užrašu.
Instaliacija buvo labai laikina, trapi ir kiekvieną dieną ji nyko. Ilgai kuriama, bet laikina instaliacija laike.
Yra laikina ir mūsų utopinė idėja, kad dabar blogai, bet bus geriau – ji atrodo kone ironiškai. Tokia tiesi ir ironiškai grubi“, – sakė L.E.Kolmogorcevas.
