Kaune vykstančiame tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami į virtualios realybės garso patyrimą – projektą „Asamblėja“. Jį sudaro trys patirtys: interaktyvios instaliacijos lankymas, kuris jos veikimo valandomis yra nemokamas, įtraukiantis garso ritualas ir koncertas-performansas.
Interaktyvioje garso instaliacijoje teks klaidžioti per šydų labirintą, kartais susitikti su kitais lankytojais ar atrasti jų buvimą, atsiskleidžiantį šešėliais ir diskretišku pėdų garsu.
Virtualios realybės patirtis – kai keli žaidėjai vienu metu susijungia virtualioje erdvėje, kur gali žaisti ir interaktyviai kurti bendrą muziką, o vakaro renginys – koncertas-performansas „Balso atmintis“ – nukels į teatrinę prisiminimų kelionę, kurią lydės įvairūs muzikos žanrai nuo bliuzo ar mantrų dainavimo iki elektronikos.
Visa instaliacijos erdvė virs koncerto scena, kurioje atlikėjai Catherine Elsen ir Pouya Ehsaei pasirodydami įtrauks publiką, kvies laisvai judėti ir juos sekti.
Projektas yra mobilus ir jau buvo pristatytas Liuksemburge, Prancūzijoje, o į Lietuvą atvyksta kaip „Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. „Asamblėjos“ meno vadovės Charlotte Bruneau ir Catherine Elsen sako, kad „Asamblėja“ yra erdvė ir kosmosas, kuriame vyksta įvairūs dalykai.
„Tai trimatis projektas, apimantis virtualią realybę, garso instaliaciją ir performansą. Charlotte yra virtualios realybės režisierė, materialaus meno vadovė, o aš – atlikėja. Taip pat sukūriau performanso dainą, spektaklį. Pasirodymai – tarsi vienos valandos koncertas, bet tuo pačiu tai ir hibridinis formatas, apimantis visus tris elementus“, – sako C.Elsen.
– Šis projektas pasirodė Prancūzijoje ir Liuksemburge. Ar Lietuvoje jis skirsis nuo kitų šalių? Erdve, turiniu?
C.Elsen: Kaskart – vis kitaip, niekada nebus taip pat. Iš vienos pusės, keičiasi vieta. Kai kūrėme Liuksemburge, pirmasis kambarys buvo kitoks, nei buvo Prancūzijoje, o Lietuvoje jis ir vėl bus kitoks. Taigi, visada nuotaika šiek tiek keičiasi ir visada reikia prisitaikyti. Kalbant apie atlikimą, ritualus, žinoma, kad bus kitaip, nes mes prisitaikome prie publikos.
Ch.Bruneau: Jei keliais sakiniais apibūdinti „Asamblėją“ – tai yra erdvė ir kosmosas, kuriame vyksta įvairūs dalykai. Tai – ir įtraukiantis garso ritualas, kur ieškome garso ir judesio, tyrinėjame savo balsų atmintį ir kaip dainuoti kartu skaitmeniniame amžiuje, kaip atkurti kolektyvinio dainavimo (sutartinių) akimirką. Tai yra pagrindinė mintis – kaip mes galime pritaikyti šią labai seną dainavimo kartu praktiką, kuri sujungia bendruomenes visame pasaulyje. Tai pasaulinis projektas.
Erdvėje vyksta įvairūs dalykai. Visų pirma, tai interaktyvi šviesos ir garso instaliacija. Kai bendrauji su objektais, prisilieti prie muzikos, kurią jau girdi erdvėje. Šioje erdvėje yra penki skirtingi kokonai, o šiuose kokonuose penki žmonės gali patirti virtualią realybę vienu metu. Tuo pat metu žmonės juda ir kuria kolektyvinę dainą. Toje pačioje erdvėje taip pat koncertuoja Catherine ir elektroninės muzikos kūrėjas. Formatas visada priklauso nuo publikos ir nuolat kinta.
Be to, yra ir labiau klasikinis formatas, kai žmonės į tą pačią scenos erdvę gali ateiti naktį ir pamatyti vienos valandos pasirodymą. Apibendrintai – yra du skirtingi formatai. Tačiau iš esmės manau, kad viso to išeities taškas yra erdvė, kurioje mes tyrinėjame, kaip savo judesiais galime sukurti garsus ir muziką, kaip rasti būdą skambėti kartu su publika.
Visų garsų kūrimo pagrindas yra Catherine balsas. Ji dirba su elektronine muzika. Kompozitorius sukūrė takelius, tačiau trijuose virtualios realybės spektakliuose ir instaliacijoje viskas yra sukurta iš žmogaus balso.
C.Elsen: Iš esmės viskas susiję su mūsų noru sukurti vieną didžiulį garsinį kūną – norime sujungti žmones į vieną instrumentą. Todėl atrodo prasminga dirbti su pačiu kūnu kaip garsų šaltiniu.
Mes kūrėme garsus eksperimentuodami su žmogaus išraiška. Garsai negali apsiriboti viena kultūra, viena kalba ar vienu muzikos žanru.
Projekte galima įžvelgti ir dabartinius laikus – ką išgyvenome per pandemiją, taip pat įvertinti technologijas, kurios yra skirtos mums padėti, bet ne visada padeda. Kai kurie žmonės yra užstrigę už savo ekranų ir ne visada palaiko ryšį su žmonėmis.
Kai kūriau dainas spektakliui, man buvo svarbu suteikti balsą izoliacijos jausmams – norui susijungti, ir taip pat atkreipti dėmesį į mūsų balso galią. Visi gali prisiliesti prie žmogaus širdies: politikai, tėvai ir kiti. Atrasti tinkamus žodžius, nes žodžiai gali arba traumuoti, arba net išgelbėti gyvybę.
Mėgstu tyrinėti balsu. Tyrinėju žmones, jų charakterį, man įdomu, koks yra jų požiūris į žodį. Tai labiau šamaniška ceremonija, kuri atskleidžia skirtingus balsus per tekstus, per dainavimą. Be to, žodžiai, kuriuos naudoju rašydama, taip pat yra gana paprasti. Sakyčiau, kad aš naudoju daug žodžių, balsų, žmonių, vietų, dienų, prisiminimų, pamiršimų. Žodžiai yra bendri, universalūs, bet aš juos derinu įvairiais būdais. Taigi, tyrinėju muziką žodžiais, norėdama pasakyti labai skirtingus dalykus.
Visas projektas yra skirtas žmogaus balso galiai. Kai žmonės juda virtualioje realybėje, jie girdi garsą, todėl jaučia, kad savo judesiais gali prisijungti, sukurti gražų garsą.
– Jūs labai įtraukiate auditoriją. Turėjome COVID-19 situaciją, kai daug bendravome internetu, buvome virtualioje realybėje – joje susijungę, bet ir nutolę. Kodėl jums ypač svarbu įtraukti publiką į kūrybą?
Ch.Bruneau: Norėjome atkurti kolektyvinio dainavimo (sutartinių) ritualą, įtraukiant skirtingas skaitmenines sąsajas, todėl publika yra koncepcijos dalis. Originalios koncepcijos tikslas buvo pajusti, atrasti kolektyvinį momentą.
Mūsų sukurta instaliacija be publikos neveikia. Ji neturi sielos. Ji gali egzistuoti tik tada, kai su ja bendrauja žmonės. Catherine taip pat yra instaliacijoje – ji yra publikos judesių katalizatorius. Pavyzdžiui, ji kviečia žmones dalyvauti. Bet mes nenorime priversti žmonių – jei jie nenori, gali tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti.
Manau, kad apskirtai žmonėms tikrai reikia būti kartu, dainuoti ir girdėti vieni kitus, priminti apie savo balso jėgą ir kolektyvinę galią, klausytis kartu ir sujungti savo balsus, nes pasaulis yra didelis ir kartais sudėtingas.
– Koks buvo kūrybinis procesas?
Ch.Bruneau: Visko pagrindas – nuosekli, bendra koncepcija. Reikėjo suprasti, kaip skirtingos terpės papildys viena kitą.
Iš karto šis etapas buvo labai ilgas, vyko daug diskusijų. Pavyzdžiui, jei turime idėją sukurti garsą judesiais, ką tai reiškia virtualioje realybėje? Ką – instaliacijoje su interaktyviais objektais? Ir ką reiškia pačiai Catherine, kai ji vaidina?
Norėjome pradėti nuo vienos nuoseklios garsinės tapatybės. Visi elementai, pasakojimas ir muzika turėjo būti susieti su kitais projekto elementais.
Atlikome keletą tyrimų ir patobulinimų, kūrėme prototipus, dirbome komandose. Taip pat sakyčiau, kad kai turi didelę komandą, svarbu dažnai susitikti ir tikrai negalima visko padaryti nuotoliu. Taigi, pandemija taip pat buvo iššūkis.
Manau, tai beprotiškas projektas. Jis labai didelis.
Ch.Bruneau: Esu iš teatro pasaulio, todėl mano požiūris ne toks techninis. Man buvo labai svarbu sukurti burbulą, kuriame galėčiau dingti su savo mintimis ir suprasčiau, ką iš tikrųjų noriu pasakyti.
Virtuali realybė – tai kokonas, tai – gana intymu, asmeniška. Jaučiu, kad tai tikrai dialogas tarp kažko intymaus ir kažko kolektyvinio, ir tai gali būti labai galinga. Procesas – tarsi dvi linijos, kurių viena – įsivaizduojama. Kai kurie žmonės, dalyvavę projekte, sakė, kad jaučiasi keistai – tarsi būtų mano mintyse, mano galvoje.
– Vyks jūsų seminarai, kūrybinės dirbtuvės apie kūną ir balsą, susiję su archetipais ir teatro patirtimi. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie seminarus, ko tikėtis?
Ch.Bruneau: Pasidalinsiu keliomis balso ir judesio praktikomis, kurias naudoju pati dirbdama ir kurdama savo darbus. Kai kurios iš jų yra įkvėptos vadinamo Roy Hart teatro. Tai ne tiek dainavimo treniruotė, kiek skirtingų teatrinių personažų ar nuotaikų atradimas per balsą. Dar norėčiau padiskutuoti, kaip aš susitvarkiau su tekstais ir kaip nusprendžiau visa tai derinti.
– Charlotte, o kas bus jūsų seminare?
Ch.Bruneau: Tai šiek tiek priklausys nuo auditorijos, bet iš esmės apžvelgsiu bendrą koncepciją, pavyzdžiui, erdvę, ten esančias fizines sąsajas, kaip buvo kuriami garsai, kokia techninė, meninė darbo eiga.
Kalbėsime apie virtualios realybės kūrimą, kaip judesys užfiksavo balso atmintį, kas yra šokis virtualioje realybėje, kaip sukūrėme skirtingas garso formas. Manau, tai šiek tiek priklausys ir nuo publikos: ar daugiau kalbėsime apie meninius, ar apie techninius dalykus. Esu atvira ir atsižvelgsiu į žmonių interesus.
– Ką dar turėtų žinoti „Asamblėjos“ dalyviai?
Ch.Bruneau, C.Elsen: Rekomenduojame užsiregistruoti vaizdo įrašui, kad išvengtumėte eilių. Taip pat išbandykite visą instaliaciją. Rekomenduojame bent vieną valandą praleisti erdvėje. Į spektaklį žmonės turėtų ateiti laiku. Tai – vienos valandos spektaklis, kuris prasideda, kai visi yra viduje, o tada durys uždaromos.
