1955 m. gimęs Johanesburge, advokatų pasižymėjusių ginant nukentėjusiuosius nuo apartheido šeimoje, W.Kentridge‘as studijavo politikos mokslus, vizualiuosius menus, aktorystę ir režisūrą. Toks išsilavinimas ir platus interesų akiratis, gyvenant ir kuriant kontrastingoje Pietų Afrikos aplinkoje, sąlygojo temų pasirinkimą: žmogaus teisės, rasinė ir turtinė nelygybė, revoliucijos, santykis tarp centro ir periferijos, tradicijos ir užribio, idealų ir juos gniuždančios kasdienybės.
Sukonstruotos tradicijos ir nežinojimai
Pats W.Kentridge‘as savo kilmę pristato šitaip: „Esu augęs kolonijinėje šalyje, Pietų Afrikoje, tačiau turiu žydiškas šaknis, Rytų Europos kilmę, su anglosaksiškuoju pasauliu sieja mokykla ir kalba, ir knygos, su Jungtinėmis Amerikos Valstijoms – populiariosios kultūros įtaka, jos filmai, muzika, televizija, susijęs (tolimiau) su Pietų Afrikos vidaus tradicijomis, todėl turėčiau pasakyti, kad mano kūriniai visada kalba apie benkartiškumą, apie netyrumą, apie skepticizmą gilios tradicijos atžvilgiu, apie suvokimą, kad jeigu esi už tradicijos ar jos pakraščiuose, turėtum su tuo dirbti produktyviausiai.“
Jis skeptiškas tapatybės meno ir tapatybės politikos atžvilgiu, todėl perspėja, kad turime būti atsargūs su tradicija – dauguma atvejų, tai yra išgalvoti konstruktai: „Mūsų akys ir smegenys yra sukonstruotos iš to, ką esame girdėję, matę, ką mums pasakė. Mūsų akys mato kitaip negu tų, kurie buvo prieš mus, žiūrėjo į pasaulį iš kito amžiaus.“
W.Kentridge‘ui nekelia pasitikėjimo istoriniai naratyvai, suteikiantys melagingą ramybės pojūtį, nukreipiantys mintis nuo nepatogių temų: „Turime suprasti skirtingas sukonstruotų nežinojimų formas, per kurias nuo mūsų tikslingai nuslepiami dalykai, istorijos, mums uždaromi priėjimai prie archyvų, sudeginami gėdingi faktai. Dar būna neišmanymas, susijęs su dalykais, kuriuos turėtume žinoti, jeigu būtume atlikę tikrą tyrimą, o ne tiesiog paprasčiausiai likę patenkinti pirmuoju lengvu atsakymu į kilusius istorinius klausimus.“
Jis genialiai žongliruoja tarp turinio aštrumo ir paveikios estetikos.
Alternatyvaus mąstymo ir matymo visuma
Atrodo, nėra medijos, kurios W.Kentridge‘as nenaudotų: nuo grafikos, tapybos, tekstilės iki videoinstaliacijų, filmų, performansų. Menininkas kuria judančius paveikslus, derina juos su režisuoto filmavimo scenomis, sluoksniuoja visa tai su statiškais ir kinetiniais objektais, garso instaliacijomis, dalį piešinių iškelia ant sienų ir baldų, kuria atviras ir intymias erdves žiūrovui, atlieka performansus pats, tapdamas personažu, aktoriumi, režisuoja operas, kuria jų scenografiją.
Ekspozicijos architektės Sabine‘os Theunissen pasiūlytoji parodos trajektorija ves per kelis muziejaus aukštus, įvairias patalpas, kur pasitiks iš skirtingo žanro kūrinių sukonstruotos alternatyvaus mąstymo ir pasaulio matymo visumos. Tokia scenografija geriausiai atspindi W.Kentridge‘ui būdingą įvykio kūrimo atmosferą ir leis patirti jo kūrybos daugialypumą.
W.Kentridge‘o darbų korpusas – ištisi mikropasauliai, jungiami į savotišką visatą. Tokia kūryba įtraukia bendradarbiauti įvairių sričių kūrėjus, sinchronizuoja jų matymą ir pastangas ieškoti geresnės savo ir žmonijos versijos. Šią atsikartojančią temą ir jos simbolius žiūrovas matys pačioje ekspozicijos pradžioje: ant muziejaus kiemelio sienų perkeltoje „Kauno procesijoje“ (Kaunas Procession).
Dažnai pradėdamas piešti anglimi, jis nutrina, papildo remarkomis ir korektūromis, palikdamas visus žymėjimus, nes jie statiškame piešinyje leidžia pajusti laiko dėmenį. Menininkas iš piešinių stopkadro technika yra sukūręs trumpametražių filmų seriją „Piešiniai projekcijai“ (Drawings for Projection) – jie bus demonstruojami atskiroje, specialiai įrengtoje filmų kabinoje, jų repertuaras keisis kas mėnesį.
Integruota į M.K.Čiurlionio nuolatinę darbų ekspoziciją trijų dalių videoinstaliacija „Piešimo pamokos“ (Drawing Lessons) taps simboliniu didžiųjų meistrų dialogu ir net polilogu. Didžiausia patalpa skirta penkių vaizdo projekcijų ir kinetinio objekto instaliacijai „Laiko atmetimas“ (The Refusal of Time). Tai menininko šedevras, atskleidžiantis jo mąstymo amplitudę ir naudojamų priemonių spektrą.
Kulminacija žiūrovo laukia trajektorijos gale. Specialiai muziejaus amfitetrinės auditorijos erdvei sukurta instaliacija „Tu, kuris niekad neatvykai“ (You Who Never Arrived). Iš keturių megafonų sklis Philipo Millerio sukurta muzika, atliekama dviejų dainininkų – afrikiečio ir litvako. Auditorijos suolai ir sienos su langais bus padengtos piešiniais. Viena jų dalis – Pietų Afrikos kraštovaizdis, kita – apleistų, išvartytų paminklinių akmenų kompozicija, vaizdas iš Senųjų žydų kapinių Kaune.
„Kentridge’o kūrybai būdingas natūralus kalbėjimas apie politines, pilietines ir socialines realijas – tai jo skiriamasis bruožas, jis genialiai žongliruoja tarp turinio aštrumo ir paveikios estetikos“, – teigia parodos kuratorė Virginija Vitkienė.
Atmintį žadinantys balsai
Autentiškumas kaip išeities taškas W.Kentridge‘o nedomina. Abejonė, klaida, kvailystė, nežinojimas, netikrumas – negatyvai ir neiginiai yra šio kūrėjo energijos šaltinis. „Žinau, kad patariama daryti jogą, bandyti nuraminti viduje triukšmaujančius balsus. Bet man ši balsų daugybė visada buvo kūrybos ir energijos šaltinis. Mano stiprus tikėjimas yra tam tikras antidzen, ne raminantis, o skatinantis balsus tam, kad atrastum, kas esi, iš to, ką jie su tavimi daro“, – komentuoja kūrėjas.
Galbūt būtent toks polinkis į prieštaravimą pasitarnavo tam, kad po ilgų susirašinėjimų ir derybų šis menininkas sutiko atvykti į šalį, kurioje nėra niekada buvęs ir, kaip prisipažįsta, anksčiau net nesvarstė apie tai. Tai, ką jis žino apie Lietuvą yra stereotipai, neigiamas įvaizdis – įsivaizduota šalis. Prieš vienuolika metų jo dukra Alice Kentridge apsilankė Kaune ir nerado ženklų apie pripažinimą to, kas istoriškai yra įvykę – apie turtingą ir aktyvų žydų bendruomenės gyvenimą, kurį žiauriai nutraukė Holokaustas.
Dabar jau ir jo dukra, ir jis pats žino, kad situacija gerokai pasikeitusi, atminties žadinimo procesai vyksta, ir sugrįžtančių litvakų nepasitinka nutylėjimų tuštuma. „Nenoriu, kad man būtų atlyginta, tikrai nepageidauju atpildo, nemanau, kad Lietuva man ką nors skolinga. – kalba W.Kentridge‘as. – Man būtų įdomu atvykti į Lietuvą, ją patirti ir patikrinti, ar mano įsivaizduota šalis ir jos istorija atitinka tai, ką būdamas ten rasiu.“
Tai, ko nepamenu
Parodos pavadinimas kilo iš piešinio, kuris buvo Romos krantinės projekto dalis. W.Kentridge‘ui būdingas intuityvus sprendimas – ne padengti krantinės sieną dažais, o nuplauti bakterijų sluoksnį, paliekant tamsias piešinių figūras, kurios per laiką susiniveliuos, nes nešvarumai ir vėl uždengs visą plotą. Kai netyčia liko neužpildyta viena krantinės atkarpa, menininkas paliko ten juodą stačiakampį su užrašu „Quello che non ricordo“ – tai, ko neprisimenu.
Žiūrovo išankstinis nusistatymas bus supurtytas, stereotipinis požiūris – kvestionuojamas, nuostatas ir stereotipus teks paleisti.
„Tai turėtų atstoti visas mūsų ir mano supratimo spragas. Tai, ko neatsimename, nes tai buvo nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnių, labiau guodžiančių minčių, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio“, – juodo stačiakampio prasmę aiškina autorius,
kviesdamas atkreiptį dėmesį į sukonstruoto istorijos žinojimo, selektyvios atminties paliktą tuštumą ir pasekmes mūsų pasaulio suvokimui.
Parodos kuratorė V.Vitkienė tikisi, kad W.Kentridge‘o kūrybos atvykimo į Lietuvą įvykis bus stipriai paveikus: „Žiūrovo išankstinis nusistatymas bus supurtytas, stereotipinis požiūris – kvestionuojamas, nuostatas ir stereotipus teks paleisti. „Tai, ko nepamename“ kviečia mus į dialogą su savimi, su savo atminties trūkiais ir nušvitimais.“
