Visiškas siaubo filmų atmetimas, ko gero, remiasi įsitikinimu, kad nėra jokios priežasties leisti menui sukelti neigiamą emociją, būtų tai išgąstis, neapykanta ant paprastas susierzinimas. Tačiau šitoks įsitikinimas iš principo susiaurina mūsų santykį su kinu ir grasina jį paversti monotoniška niekaip emociškai nepaveikių filmų tirada.
Ta proga pateikiame dešimtuką filmų, kurie mus gąsdina, nors nėra siaubo filmai. Šio sąrašo tikslas yra parodyti, kad tokios subjektyvios emocijos kaip juodas ar baimė kartais yra tiesiog būtinos papasakoti daugiasluoksnei istorijai. Kviečiame ištirti pateiktą dešimtuką ir įsitikinti garsiąja fraze, kad bijoti reikia tik pačios baimės.
„Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ / We Need to Talk About Kevin (2011)
Tai ne pirmas ir ne paskutinis filmas, pasakojantis apie šaudymus JAV mokykloje. Paprastai šie kūriniai mus priveda kaip įmanoma arčiau žudikų, bet Lynne Ramsay atlieka genialų manevrą ir palikusi sociopatą antrame plane koncentruojasi į jo sugniuždytą motiną (Tilda Swinton). Būtent šiame pasirinkime ir slypi didysis istorijos siaubas: tai nėra filmas apie siaubingus įvykius, bet apie tai, kaip tie įvykiai paveikia sveikus aplinkinius.
„Medžiotojo naktis“ / Night of the Hunter (1955)
Chareleso Laughtono „noir“ šedevras nuolat nurodo į nebylaus kino klasiką, montažu kuria neįprastą ritmą ir sukuria vieną ikoniškiausių kino blogiečių (Robert Mitchum). Tačiau kažkokiu nepaaiškinamu būdu šis filmas ilgai buvo pamirštas. Kritikas Rogeris Ebertas dėl šito kaltina būtent juostos daugiasluoksniškumą – jame ir dramos, siaubo, net komedijos. Bet visų pirma tai filmas apie vaiko žvilgsnį ir tai, kaip blogi žmonės jam atrodo kaip pabaisos.
„Žudymo aktas“ / The Act of Killing (2012)
Seniai žinome, kad tiesa būna keistesnė už bet kokį melą. Bet Joshua Oppenheimerio filmas siūlo, jog dokumentika gali būt baisesnė už siaubo filmus – pastaruosius žiūrėdamas bent žinai, jog tai netikra.
Šis filmas apie Indonezijoje vykusį genocidą nesuteikia jokios paguodos, o J.Oppenheimerio užfiksuojama žudikų psichologija verčia rimtai permąstyti tai, kaip mes suvokiame žmogiškumą. Tai filmas apie žudynes, kurių daugelis net nesame girdėję, bet dar labiau tai filmas apie tai, kaip tūkstančius savo rankomis pasmerkęs žmogus ima susivokti, ką jis padarė. „Žudymo aktas“ yra galbūt pats baisiausias šio amžiaus filmas.
„Dingimas“ / The Vanishing (1988)
George’o Sluizerio filmas yra daugiau trileris, nei siaubo filmas. Bent jau du trečdalius kelio. Vyras ieško savo dingusios žmonos ir per kelis metus jo nepailstantis noras išsiaiškinti kaip ji pradingo vidury baltos dienos pranoksta net jo neapykantą pagrobėjui. Čia nėra nieko sukto, nieko netikėto – priešingai, „Dingimo“ siaubas yra jo natūralumas bei paprastumas. G.Sluizeriui nereikia nei kraujo nei žarnų, kad pamažu judėdamas link išvados jis sukurtų vieną šiurpiausių, beviltiškiausių istorijų kine.
„Nesugrąžinamas laikas“ / Irreversible (2002)
Tai labiausiai provokuojantis labiausiai provokuojančio režisieriaus filmas. Trijų paryžiečių (Monica Bellucci, Vincent Cassel, Albert Dupontel) gyvenimus apverčia brutalus išprievartavimas. Gasparas Noé savo istoriją pasakoja atbuline seka, tad po alinančiai beviltiškos pirmosios pusės seka šviesesnė antroji dalis. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip nejautrus trileris, iš tiesų yra unikalus kino prasmės ir jo suvokimo apmąstymas.
„Medžioklė“ / The Hunt (2012)
Turint omenyje kaip mažai bendro su siaubo filmu turi „Medžioklė“, sunku patikėti, kaip šį filmą žiūrint norisi užsimerkti. Vienas netikras kaltinimas paverčia darželio mokytojo gyvenimą tikru pragaru, pasireiškiančiu ne tykštančiais kraujais, bet psichologiniu smurtu. Filmą sunku tverti, nes pedofilija apkaltinas Madso Mikkelseno veikėjas visuomet yra žiūrovo pusėje – režisierius Thomas Vintergergas nežaidžia jokio „ar jis kaltas“ žaidimo ir nuo pat pradžių parodo, jog jis yra melo auka. O tai reiškia, jog žiūrovas kenčia pernelyg greitai jį nuteisusio miestelio kirčius kartu su protagonistu.
„Vilis Vonka ir šokolado fabrikas“ / Willy Wonka & the Chocolate Factory (1971)
Filmai vaikams neretai turi vieną ar kitą baisesnę sceną, bet sunku patikėti, jog ši „vaikiška“ juosta nors šiek tiek negąsdina ir suaugusiųjų. Godūs vaikai čia skęsta šokolade, išlepę išsiplečia iki mašinos dydžio, priklausomi nuo televizoriaus yra jame įkalinami, o visur vaikščioja miniatiūrinės oranžinės Donaldo Trumpo kopijos. Knygos autorius Roaldas Dahlas puikiai supranta, jog vaikus žavi groteskiškumas ir specialiai savo veikėjus sušaržuoja.
„Snoutounas“ / The Snowtown Murders (2011)
Tai, kad neleidžia Justino Kurzelio kūrinio vadinti siaubo filmu yra pats baisiausias dalykas jame – jis paremtas tikra istorija. Serijinis žudikas (Daniel Henshall) susipažįsta su vos išsilaikančia šeima ir tampa tikru jos gelbėtoju. Vienam iš sūnų (Lucas Pittaway) užtarėjo reikia labiausiai. Bet kuo daugiau prabėga laiko, tuo aiškiau darosi, jog vyras atėjo ne padėti, o kontroliuoti, ne draugauti, o bausti. Nuostabiausia filmo dalis yra D.Henshallo sugebėjimas įtikinti, jog jis psichopatas, vieną akimirką mielai mirksintis įsūniams, kitą pjaustantis žmogų į gabalus.
„Apsėstieji“ / Les Diaboliques (1955)
Henri-George Clouzot šedevras yra siaubo filmas, psichologinis trileris, detektyvas, filmas apie beprotybę ir dar kokie dešimt žanrų viename. Christina (Véra Clouzot) ir Nicole (Simone Signoret) nusprendžia nužudyti savo sadistišką mokytoją. Bet netrukus abi jos susivokia, ką padariusios, ir vos įtikina viena kitą neiti į policiją. Kol galiausiai ką tik nužudytas vyras vėl ima rodytis aplinkui. Dėl priežasčių, kurių verta neišduoti, tai nėra grynas siaubo filmas, bet garantuotai vis tiek yra viena baisiausių patirčių kine.
„Nasrai“ / Jaws (1975)
Klausimas ar „Nasrai“ yra siaubo filmas yra senas ir daug kartų apkalbėtas. Tačiau jei atidžiai seksite, kas jame iš tiesų vyksta, suprasite, kad vienintelė priežastis manyti, jog čia siaubo filmas yra tai, jog jis baisus. Bet baimė čia yra pašalinis įtempto trilerio produktas. Apie „Nasrus“ jau pasakyta viskas, ką galima pasakyti, juo labiau, kad beveik visi šitai skaitantys jau yra juos matę. Iš tiesų, į ginčą ar yra prasmė žiūrėti kiną, kuris gąsdina, galima atsakyti labai paprastai – jei ne, tuomet niekada nebežiūrėkite „Nasrų“. Šachas ir matas.
