Šiame „tope“ pateikiame geriausius pastarųjų metų komedijų serialus. Čia nerasite nei „Biuro“ (The Office), nei „Kaip aš susipažinau su jūsų mama“ (How I Met Your Mother) – juos ir taip žino visi. Šie dešimt nė iš tolo nėra tokie garsūs, bet yra tokie pat kokybiški, o galbūt ir dar juokingesni.
„Rikas ir Mortis“ / Rick and Morty
Naujausia seniai fanų laukiamo trečio sezono serija balandžio 1-ąją pasirodė be jokios reklaminės kampanijos. Galima nuspėti, jog taip buvo bandoma paerzinti gerbėjus – juk jei netyčia pamatai seriją per televiziją, negali pranešti draugams, nes visa tai bus palaikyta buku pokštu.
Tokie triukai – tik nykštukinė „Riko ir Morčio“ žavesio dalis. Parodijuodamas mokslinės fantastikos ir šeimyninių filmų klišes serialas veikia taip, kaip senais gerais laikais – „Simpsonai“: kiekvieną minutę be jokio forsavimo žiūrovą pasiekia dešimtys skirtingų juokelių. Vieni jų akivaizdūs, kiti suprantami tik gerai išmanant šiuolaikinę kultūrą.
„Riką ir Mortį“ kūrė Danas Harmonas, atsakingas už geriausius serialo „Bendruomenė“ (Community) metus, bet animacinis projektas yra dar stipresnis – kiekviena jo serija tuo pačiu veikia ir kaip parodija, ir kaip savo infantilumu patenkintas pokštas, ir kaip didžiulės, dešimtis teorijų jau išprovokavusios „Riko ir Morčio“ istorijos dalis.
„Santa Klaritos dieta“ / Santa Clarita Diet
Būna serialų, kurie yra tokie kvaili, kad jų žiūrėti neįmanoma. Ir būna serialų, kurie yra kvaili, bet, nepaisant to, nuostabūs – tokia yra šių metų pradžios „Santa Klaritos dieta“.
Sheila (akt. Drew Barrymore) tampa zombe. Tiesiog, be aiškios priežasties ir net labai nepertraukiant rutinos. Jos protas toks pat guvus kaip anksčiau, bet maitintis tik žmogiena, rodos, kažkaip neetiška. Tad kartu su vyru Joeliu (akt. Timothy Olyphant) jiedu imasi ieškoti atsakymo.
„Santa Klaritos dieta“ yra tokia absurdiška, kaip gali pasirodyti iš aprašymo. Didžioji dalis jos humoro skirta žmonių valgymui ir įvairiausiems dėl to kilusiems nesusipratimams. Bet paprastumas ar naivumas ne visuomet yra prastos savybės – sau išsikeltus tikslus „Netflix“ serialas išpildo su kaupu ir „sužiūrėti“ jį norisi per vieną dieną.
Broad City
Nepaisant fakto, jog labiau klasikinių premisų nebūna (dvi draugės ieško savęs, tuo pačiu kaip įmanoma daugiau tūsindamos), „Broad City“ yra turbūt originaliausias dešimtuko serialas. Pradėjusios nuo beveik be biudžeto sukurtų internetinių epizodų, kūrėjos bei pagrindinės aktorės Ilana Glazer ir Abbi Jacobsen perėjo prie didesnio serialo, neprarasdamos nė lašo savo originalumo.
Visų pirma, abi serialo veikėjos atrodo tokios „tikros“, tokios aktualios kalbant apie šiuolaikinį žmogų, jog net būdamas lietuvis vyras identifikuojiesi su niujorkietėmis. Jos įtraukia visus smulkiausius buvimo jaunu nevykėliu niuansus, pradedant nesugebėjimu užmegzti padorių santykių, baigiant pasiklydimu tarp to, kas yra tikrasis feminizmas ar teisingas politinis korektiškumas.
I.Glazer ir A.Jacobsen pasakoja apie jaunystę, patogiai pamiršdamos pinigus ir pareigas, bet rasdamos visus likusius probleminius taškus. Čia atsiranda vietos ir metaforoms apie postmodernų meną, ir humorui apie makštyje slepiamą žolę – taip atrodo XXI a. komedija.
„Viceprezidentė“ / Veep
Armando Iannucci yra politinio humoro karalius. Jo serialas „The Thick of It“ ir filmas „Vienoje kilpoje“ (In the Loop) yra šio žanro klasika, bet tikrasis A.Iannucci šedevras – „Viceprezidentė“, pirmasis jo darbas JAV rinkoje.
Julia Louie-Dreyfus (praeityje jau įėjusi į komedijų istorija su „Seinfeldu“ (Seinfeld) įkūnija šiuolaikinę liberalią politikę Seliną Meyer, išrinktą JAV viceprezidente. Veikti yra ką, bet prezidento paskiriamos užduotys nei svarbios, nei malonios, o Selina svajoja pati atsisėsti į valstybės vadovo kėdę.
„Viceprezidentei“ rasti teisingą ritmą bei humorą užtrunka kelis sezonus, bet pirmaisiais metais ne itin daug fanų turėjęs serialas dabar šluoja „Emmy“ apdovanojimus ir pastaruosius dvejus ar trejus metus yra geriausių pasaulio serialų penketuke. O gal ir dar aukščiau.
„Dokumentika – dabar!“ / Documentary Now!
Tai – neabejotinai mažiausiai žinomas sąrašo serialas. Nieko keisto – kiekviena jo serija parodijuoja garsiausius visų laikų dokumentinius filmus, tad norint juo išties mėgautis reikia neblogai išmanyti kino istoriją. Prieš pradedant serialą verta paskirti kelis vakarus tokiems namų darbams.
Fredas Armisenas ir Billas Haderis žiūrovams žinomi iš „Saturday Night Live“. Pirmasis turi savo skečų serialą „Portlandia“, o antrasis jau suvaidino tokiose komedijose kaip „Be stabdžių“ (Trainwreck) ir „Megės planas“ (Maggie’s Plan). Tai, kad jie puikūs aktoriai, nėra jokia naujiena, bet netikėta, jog jie taip puikiai supranta įvairiausių dokumentikos požanrių peripetijas ir sugeba jas lengvai pašiepti. Kliūva čia ir Holivudo klasikai, ir tiems mažiems europietiškiems pasakojimams, kuriuos matome per festivalius – serijos neturi nieko bendra, tad netikėta, jog imdamiesi tokios įvairovės autoriai niekada neprašauna.
BoJack Horseman
Kuo daugiau žiūri „BoJack Horseman“, tuo akivaizdžiau, jog tai iš tiesų yra tragedija. Pradžioje serialas atrodo kaip spalvingos gyvūnėlių visuomenės komedija, bet kuo toliau, tuo aiškiau – tai pasakojimas apie depresiją, alkoholizmą ir neužtildomą ego. Tik pagrindinis veikėjas yra pusiau žmogus, pusiau arklys ir kažkur egzistencialistinės dramos tarpuose slepiasi originalus, unikalus humoras.
Pats BoJackas (akt. Will Arnett) yra nedirbanti ir fantastiškai daug gerianti buvusi televizijos žvaigždė. Kone kaip augintinis jo didžiuliuose namuose gyvena ir Toddas (akt. Aaron Paul), bukas ir neatsakingas jaunuolis, neturintis kitų ambicijų ir diena iš dienos žiūrintis televizorių. Dar yra pusiau katė, agentė Princesė Carolyn (akt. Amy Sedaris), ieškanti gyvenime ko nors daugiau nei tik darbas ir bandanti BoJacką traukti iš savigailos liūno.
Nors animacinis serialas su kalbančiais šuniukais ir kačiukais gali skambėti vaikiškai, „BoJack Horseman“ yra rimtas, protingas ir emociškai sudėtingas serialas, kurį geriausia žiūrėti tvirtai jaučiantis dėl savo psichologinės sveikatos.
Master of None
Azizo Ansari komedijos (tiek knygos, tiek sceniniai pasirodymai, tiek debiutinis serialas) pasakoja apie jauną, visada telefoną rankose laikantį ir savo stiliumi labiau už viską susirūpinusį vyrą – jį patį.
Visą sezoną jo veikėjas Devas praleidžia ieškodamas geriausios Niujorko tacos ir darydamas panašius beprasmiškus dalykus. Jo gyvenime rimti santykiai su mergina Rachel (akt. Noël Wells) atrodo kaip anomalija, ir su tuo Devas nesusitvarko. Turbūt apie tai ir yra šis serialas: apie tai, kas rimta ir vaikiška. Apie beprasmišką dykinėjimą ir prasmės paieškas.
Kartais A.Ansario kūryboje justi, jog jis kiek per daug šlovina modernaus gyvenimo tuštybes ir truputį neadekvačiai džiūgauja dėl savo nereikšmingų socialinių tinklų pasiekimų. Tačiau „Master of None“ to nejaučiame, priešingai, po vaikiškais jo svaičiojimais matyti protingas, kritiškas ir kaip niekad blaivus jauno žmogaus žvilgsnis į save patį.
„Bobo mėsainiai“ / Bob’s Burgers
Vienas geresnių būdų atpažinti, ar meno kūrinys yra kokybiškas – klausti savęs, ar jis veiktų kitoje medijoje. Jei filmas atrodo kaip nuobodžiai nufilmuotas tekstas, o muzika kaip eilėraščių deklamavimas – lauk bėdos. Šitai prisiminiau žiūrėdamas vieną pirmųjų „Bobo mėsainių“ serijų, mat joje Bobas, turintis kažkaip susitvarkyti su prie namų įsitaisiusia karve, sapnuoja kaip su ja šoka ir bučiuojasi. Nesąmonė, bet kur kitur, jei ne animacijoje, tokią nesąmonę sukursi?
Penki mėsainių restorane dirbančios šeimos nariai yra (su viena išimtimi) nuostabiai parašyti ir visiškai unikalūs. Pavadinime minimas Bobas (akt. H.Jon Benjamin) atrodo kone nuobodžiausiai, bet serialą vertą žiūrėti vien dėl jo fantazijų apie daržoves-geriausius draugus ar dialogų su namų apyvokos daiktais. Dar yra žmona (akt. John Roberts), tokia erzinanti, kad negali jos nemylėti, flegmatikė dukra Tina (akt. Dan Mintz) ir jos sesuo Louise (akt. Kristen Schaal), aukščiausio lygio manipuliatorė.
Po „Simpsonų“ pasakyti ką nors nauja tradicinėje penkių žmonių šeimos formulėje tapo sudėtinga. Bet Bobo šeima randa savo keistą, bučiniais su karvėmis ir muzikiniais numeriais sėdėjimui ant klozeto nusėtą kelią.
„Silicio slėnis“ / Silicon Valley
Mike‘o Judge‘o, geriausiai žinomo iš „Byvio ir Tešlagalvio“, serialas apie programuotojus panašesnis į jo filmą „Biuro erdvė“ (Office Space), nes šįsyk įvykių centre ir vėl atsiduria su savo kasdienybe nesusitvarkantys, vieną krizę po kitos išgyvenantys vyrai.
Kaip ir visos geriausios komedijos, „Silicio slėnis“ pasakoja apie nevykėlius. Viename name gyvenanti kompanija nemoka bendrauti, neturi draugų ir yra visapusiški nebrendylos. Bet jie genialiai programuoja ir taip, patys nesitikėdami, tampa vieno geidžiamiausių pasaulio start-up’ų.
Ką tik prasidėjęs ketvirtasis serialo sezonas pasuka serialą labai netikėta kryptimi, bet esminė idėja lieka tokia pati – kaip atrodytų „Socialinis tinklas“ (The Social Network), jei vietoje vieno arogantiško genijaus jame dirbtų penki?
