Pasitikėjimas / Trust
Halo Hartley’aus „Pasitikėjimą“ (Trust, 1990) galima mylėti už daug ką: taupius, bet kaip reta taiklius ir šmaikščius dialogus, kuriuos norisi cituoti kone ištisai, netipiškus tipažus bei garso takelį, nesudėtingomis sintezatoriaus ir gitaros melodijomis palydintį dviejų žmonių pasitikėjimo, pagarbos, o galiausiai – ir meilės istoriją.
„Pasitikėjimas“ naudojasi romantinės komedijos schemomis ir siužetais, pasiūlydamas naują jų interpretaciją, todėl čia romantika persipina su juodžiausiu humoru, o absurdas įvyniojamas į pastelinį nostalgijos šydą. Tai – savo laiku nepelnytai neįvertintas filmas, kurio peržiūra šiandien gali tapti vienu gražiausių kino atradimų.
Pont Neuf meilužiai / The Lovers on the Bridge
Meilės istorijų ir jų variacijų kine būta daug, tačiau romantika tarp dviejų valkataujančių žmonių tikrai nepatenka tarp „nugrotų“ istorijų.
Leos Caraxo filme „Pont Neuf meilužiai“ (The Lovers on the Bridge, 1991) su gaivališka aistra pasakojama apie nuo alkoholio ir migdomųjų priklausomą Aleksą ir apakti bebaigiančią tapytoją Mišelę. Savo pribloškiamai kinematografiškoje juostoje Caraxas meistriškai pina grožį ir bjaurumą, gyvenimo paribių siaubą ir švelnumą, užgimstantį tarp dviejų mylinčių žmonių, kad ir kokioje nepavydėtinoje padėtyje jie bebūtų.
Savaitgalis / Weekend
Andrew Haigh filmas „Savaitgalis“ (Weekend, 2011) yra jaukus kaip sekmadienio rytas lyjant – tai intymi istorija apie dviejų vyrų vienos nakties nuotykį, kuris išauga į šį tą daugiau: nedidelį meno projektą, o galbūt ir santykius, išlipsiančius iš trumpalaikio romano ribų.
A.Haigh kuria švelnaus jaudulio kupinas dviejų žmonių pažinties akimirkas, atmiežtas dvejonėmis, nesiryžtant atskleisti tikrųjų savo jausmų. Žiūrėdamas „Savaitgalį“ jautiesi tarsi žiūrėdamas dokumentiką – ne tik dėl realistiškos filmavimo manieros, bet ir dėl autentiško režisieriaus žvilgsnio į šiuolaikinių žmonių santykius.
Didžioji liga / The Big Sick
Šioji istorija – tikra, parašyta ir nufilmuota ją išgyvenusių žmonių, Kumailo Nanjiani ir Emily V. Gordon. Tai istorija apie porą, kuri išsiskyrė vaikinui išsigandus, jog jo šeima nepripažins ne iš Pakistano kilusios mylimosios, ir porą, kuri vėl keistai suartėjo, kai mergina pateko į komą…
Kad ir kokį emocinį dugną bepramuštų mūsų personažai, „Didžioji liga“ (The Big Sick, 2017) yra kupina humoro – ne tų visiems įsipykusių juokelių, kurių yra prikimštos tradicinės romantinės komedijos, bet nuoširdaus, gyvo, kartais net beprotiškai liūdno juoko, kuris padeda judėti į priekį. Kine ir gyvenime.
Apsėdimas / Bad Timing
Purvinoje Šaltojo karo meto Vienoje į ligoninę patenka medikamentų perdozavusi jauna amerikietė Milena. Detektyvas tardo pagrindinį įtariamąjį – psichologijos profesorių Aleksą, kurio pasakojimas atskleidžia tamsią ir liguistą poros istorijos mozaiką.
Nicolas Roegas „Apsėdime“ (Bad Timing, 1980) savo personažų linijas kuria, griauna ir pina pačiais beprotiškiausiais būdais, įmurkdydamas žiūrovą į maniakiškos meilės istoriją, kuri kelioms valandoms prikausto prie ekrano.
Buffalo'66
Vincento Gallo režisuotas „Buffalo'66“ (1998) prasideda scena, kurioje Bilis, vaidinamas to paties V.Gallo, išleistas iš kalėjimo desperatiškai bando rasti kur nusišlapinti. Jau nuo pirmųjų kadrų akivaizdu – tai nebus tradicinis romantinis filmas, priešingai, kartais grubi ir šiurkšti, kartais kaip retai subtili istorija apie pagrobimą, kuris nebūtinai turi pasibaigti taip, kaip prasidėjo.
Ypatingą dėmesį norėtųsi atkreipti į legendinę šokio sceną boulingo klube – tokią pat svajingą, šmaikščią ir tikrą, kaip ir visas filmas.
Jai šito verkiant reikia / She’s Gotta Have It
Spike’o Lee režisūrinis debiutas pasakoja apie jauną niujorkietę Nolą, vienu metu užmezgusią romanus su trimis vyrais. Kiekvienas jų nori Nolą turėti sau, tačiau ji pernelyg vertina laisvę ir nepriklausomybę, kad susisaistytų – net ir turėdama šiltų jausmų – su bet kuriuo iš jų.
Mažabiudžetis S.Lee filmas, po premjeros Kanų kino festivalyje sujudino ištisą nepriklausomo JAV kino bangą, tačiau nors kalbant apie „Jai šito verkiant reikia“ (She’s Gotta Have It, 1986) dažniau minimas socialinis aspektas ir juostos svarba kino istorijoje, ne ką mažiau įdomu pažvelgti, kaip režisierius perinterpretuoja lyčių vaidmenis ir romantiką šiuolaikiniame didmiestyje.
Paryžius Teksasas / Paris Texas
Kai mirusiu laikytas Travisas vėl pasirodo prie Meksikos sienos, jis po truputį bando sulipdyti savo gyvenimą, kurį buvo praradęs ištisus ketverius metus: Travisas iš naujo susipažįsta su savo sūnumi, kurį buvo pametęs atminties brūzgynuose, ir mėgina į šeimą vėl sugrąžinti prarastą gyvenimo meilę.
Kad ir kaip bežiūrėsi, „Paryžius Teksasas“ (Paris Texas, 1984) yra be galo liūdnas filmas, pasakojantis istorija apie vienatvę, praeities klaidas, kaltę ir netektį. Dar apie meilę – skausmingą, varginančią ir niekada nesibaigiančią, kad ir kaip norėtum nuo jos pabėgti.
Apgirtę nuo meilės / Punch-Drunk Love
Baris savo gyvenime nori tik vieno – tylos ir ramybės, tačiau septynios jo seserys yra numačiusios kitokį planą ir neleidžia jam nė minutes atsipūsti. Galiausiai radus nusiraminimą paslaptingos moters glėbyje, paaiškėja, jog nurimti dar gerokai per anksti…
Taip, Paulas Thomas Andersonas, JAV autorinio kino dievukas, sukūrė romantinę komediją „Apgirtę nuo meilės“ (Punch-Drunk Love, 2003), ir ši, kaip ir būtų galima tikėtis, pasiekia aukščiausią meistrystės tašką, kuriame elegantišką kameros choreografiją papildo puikus Jono Briono garso takelis ir truputį liūdni, truputį dramatiški, bet šypsotis vis vien priverčiantys gyvenimo viražai.
Baimė valgyti sielą / Ali: Fear Eats Soul
Raineris Maria Fassbinderis apie meilę dažniausiai kalba velniškai melodramatiškai, todėl filmas „Baimė valgyti sielą“ (Ali: Fear Eats Soul, 1974) tampa šviesia išimtimi iš taisyklės – jame režisierius pasakoja apie netikėtai užsimezgusią meilės istoriją tarp vyresnio amžiaus vokietės ir dvigubai už ją jaunesnio marokiečio. Netradicinės poros santykių, žinoma, nepalaiko niekas, tačiau jiedu tvirtai apsisprendę ir ketina sumainyti žiedus.
„Baimė valgyti sielą“ – tai pasakojimas apie tai, kaip nelengva išsaugoti santykius ir kovoti su stereotipais, o svarbiausia – kaip nelengva nugalėti save.
