„Katino dienos“ („Cat Days”; rež. Jon Frickey, 2018)
Spalvingas siurrealistinis animacinis pasakojimas apie tėtį ir jo sūnų Jiro, kuriam susirgus nustatoma netikėta diagnozė – Jiro visai ne berniukas, jis – katė. Trumpametražiame filme su tam tikru lengvumu, priėmimu, nuoširdžiu rūpesčiu ir humoru skleidžiasi tapatybės ir tėvystės temos. Be daugybės apdovanojimų visame pasaulyje, Lietuvoje ,,Katino dienos” animacijos ir video žaidimų festivalyje ,,Blon” 2020 m. laimėjo geriausio trumpametražio animacinio filmo kategorijoje.
„Aš esu Semas“ („I am Sam”; rež. Jessie Nelson, 2001)
Tragikomedija apie kantrybę, įsiklausymą ir meilę. Vyras su proto negalia kovoja dėl 7-erių metų dukros globos ir tuo pačiu aplinkinius moko meilės ir šeimos vertybių. Filmas sukurtas remiantis atvejais, su kuriais susiduria tėvai su negalia. Už pagrindinę rolę aktorius Sean Penn buvo nominuotas Oskarui.
„Dviračių vagys“ („Bicycle Thieves”; rež. Vittorio de Sica, 1948)
Neorealistinė drama apie skurdžius pokario laikus Italijoje. Dviratis – vienintelis neturtingos šeimos išsigelbėjimas, tačiau jį pavogia ir desperacijos apimtas tėvas su savo sūnumi leidžiasi į paieškas. Klasika tapęs kūrinys nuolat patenka tarp geriausių ir įtakingiausių visų laikų filmų.
„Mano kaimynas Totoro“ („My Neighbour Totoro”; rež. Hayao Miyazaki, 1988)
Kultinis japonų animacijos meistro H.Miyazaki ir jo įkurtos „Studio Ghibli” animacinis fantastinis pasakojimas apie profesoriaus dukras, bendraujančias su draugiškomis miško dvasiomis Japonijos kaime. Spalvinga istorija, skatinanti empatiją, kūrybiškumą, atvirumą ir meilę aplinkai. Būti tėčiu reiškia ne tik tinkamai pasirūpinti savo vaikais, bet ir suteikti jiems pakankamai laisvės.
„Pusryčiai su Skotu“ („Breakfast with Scott”; rež. Laurie Lynd, 2007)
Jaudinanti komedija apie homoseksualių vyrų porą, buvusį ledo ritulio žaidėją ir teisininką, kuriems tenka pasirūpinti našlaičiu tapusiu vienuolikmečiu Skotu. Vyrų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis susidūrus su tėvystės poreikiais, taip pat ir su berniuko pomėgiais. Filmas šmaikščiai pasakoja apie lyčių stereotipus, meilę sau ir kitiems. Beje, Toronto „Maple Leafs” tapo pirmuoju profesionaliu sporto klubu oficialiai leidusiu naudoti savo simboliką LGBT filme.
„Gražus sūnus“ („Beautiful Boy”; rež. Felix van Groeningen, 2018)
Filmas sukurtas pagal „New York Times” žurnalisto David Sheff ir jo sūnaus Nic biografinius atsiminimus. Jame pasakojama širdį verianti istorija apie tėčio ir sūnaus ryšį, patirtį šeimoje, daugelį metų bandančia susidoroti su priklausomybe nuo narkotikų. Titrai atskleidžia, jog Nic yra blaivus jau aštuonerius metus ir tai būtų neįmanoma be jo šeimos ir draugų paramos ir meilės.
„35 taurelės romo“ („35 Shots of Rum”; rež. Claire Denis, 2008)
Venecijos kino festivalyje pristatytas filmas pasakoja apie ilgus metus puoselėtus tėvo ir dukros santykius. Juos visada siejo ypatingas ryšys ir gyvenimas saugiame ir nuo aplinkos izoliuotame gyvenime Paryžiaus priemiestyje. Tačiau tėvas supranta, jog dukra užaugo ir jie turi skirtis. Vestuvėse jis išgeria 35 stikliukus romo – neaišku, ar iš džiaugsmo, ar iš liūdesio...
„Jūrų arkliukas (tėtis, kuris pagimdė)“ („Seahorse (the dad who gave birth)”; rež. Jeanie Finlay, 2019)
Fredžiui 30 metų, jis yra translytis gėjus trokštantis sukurti šeimą. Sprendimas išnešioti savo paties kūdikį pareikalavo daug stiprybės: kūną keičiantis nėštumas, stereotipai, susiję su lytimi ir šeima. Tai dokumentinis filmas apie tėtį, kuris pagimdė.
„Tonis Erdmanas“ („Toni Erdmann”; rež. Maren Ade, 2016)
„Iš tėvų tikrai gali daug išmokti” – sako pagrindinis herojus, netikėtais ir šokiruojančiais būdais norėdamas priminti apie save karjeros siekiančiai dukrai. Iš pradžių ji pyksta ir kaltina tėvą, jog šis griauna jos gyvenimą, tačiau ilgainiui suvokia tokio tėvo elgesio priežastis ir vertę. M.Ade tapo pirmąja moterimi režisiere, kurios filmas buvo pripažintas geriausiu Europos filmų apdovanojimuose (taip pat laimėjo geriausio režisieriaus, scenarijaus autoriaus ir geriausių aktorių kategorijose).
„Dikas Džonsonas mirė“ („Dick Johnson Is Dead”; rež. Kirsten Johnson, 2020)
Režisierė pasiūlė savo tėvui psichiatrui sukurti filmą apie tai, kaip jis miršta. Tėvas sutiko. Dokumentinio kino kūrėja inscenizuoja išradingus ir fantastinius būdus numirti savo 86-erių tėvui, tikėdamasi, kad kinas padės aplenkti laiką, pasijuokti iš skausmo ir išsaugoti tėvą gyvą amžinai. Šis filmas – dukters meilės laiškas tėvui, kūrybiškas pavyzdys, kaip supinant faktus ir fikcijas, kinas suteikia mums įrankių priimt sunkias gyvenimo patirtis.
