Jūsų dėmesiui – subjektyvus 10-ukas svarbiausių, geriausių ir įdomiausių filmų, kurie 2016 m. buvo rodyti Lietuvos kino teatruose bei festivaliuose.
Tonis Erdmanas
Kanų kino festivalio žiuri pražiopsotas, bet penkis prizus Europos kino apdovanojimuose susišlavęs ir kino kritikų liaupsinamas režisierės Maren Ade „Tonis Erdmanas“ (Toni Erdmann) pataikė į dešimtuką – nežinia, ar dėl neįprastų suaugusios dukters bei jos nuolat ne vietoje ir ne laiku pokštaujančio tėvo santykių, ar dėl beprotiškos susvetimėjusio pasaulio vizijos, ar dėl taip pažįstamo svetimos gėdos jausmo, tačiau ši komedija, liūdnesnė ir keistesnė už visus lig šiol matytus šio žanro filmus, „kala“ ne tik į galvą, bet ir į širdį. Nes pirmiausia, žinoma, yra apie meilę, kad ir kokia nevykusi, neįprasta ir storžieviška ji bebūtų.
Didybės kapinės
Tailando režisierius Apichatpongas Weerasethakulas pasakoja apie keistos ligos kamuojamus ligonius, kurių sąmonę tyrinėja vietinė aiškiaregė. Hipnotizuojančiose, spalvų, garsų ir poetinių metaforų prisotintose „Didybės kapinėse“ (Cemetery of Splendor) režisierius siūlo miegą kaip pabėgimą nuo realybės, kaip pasipriešinimą, kaip didingą magiją. Apmąstydamas savo šalies praeitį ir dabartį, A.Weerasethakulas kuria antlaikišką kinematografinę patirtį, kurioje sapnu virtusi kino realybė – drąsi, nes atribota nuo mums įprastos tikrovės – yra bemaž tiek pat juokinga, kiek ir meditatyvi.
Ateitis
Berlyne „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą apdovanota Mios Hansen-Løve „Ateitis“ (Things to Come) pasakoja apie filosofijos dėstytoją Natali, kurios tvarkingame ir laimingame gyvenime prasideda nelaimių ruožas. Tačiau „Ateityje“ neišgirsime verksmingo tono ar užuominų į tradicinę dramą: nors filme netrūksta įvykių, atrodo, niekas neįvyksta – akistaton su savo vienatve stojusi moteris gyvena toliau. Režisierė, atsisakydama kulminacijos ir viską išsprendžiančios atomazgos, sukuria kaip reta tikrą, jautrų, lengvai ironišką, tačiau toli gražu ne paprastą (nes nuo kada taip galėtume apibūdinti gyvenimą?) filmą, kuris pelnytai minimas tarp metų geriausiųjų.
Liudviko XIV mirtis
Albertas Serra kuria lėtą, monotonišką, ir, nepabijokime to žodžio, varginantį kiną – ne išimtis yra ir „Liudviko XIV mirtis“ (The Death of Louis XIV), dvi valandas fiksuojanti merdėjančio karaliaus agoniją. Ją Serra renkasi rodyti be menkiausio sentimentalumo grūdo, tik švelniai, beveik negirdimai pašiepdamas protokolą bei visus ritualus, stropių liokajų dėka didiko neapleidžiančius net ir paskutines jo gyvenimo valandas. Štai taip tapybiškas, neskubriame ritme besiskleidžiantis Serra filmas mums pasakoja apie mirtį, kuri visad liūdna, vieniša ir skausminga, net jei apvilkta karališkais drabužiais.
Didžioji skola
Veržli, gyva, efektinga Adamo McKay’aus „Didžioji skola“ (The Big Short) atsigręžia į tuos, kurie pirmieji pastebėjo 2008 m. finansinę krizę, ir ėmėsi iš jos krautis turtus. Taip, tai komedija apie sugriuvusius gyvenimus, besaikį godumą ir pribloškiantį žmonių kvailumą. Apie finansų rinką, kurios peripetijų daugeliui niekad nelemta suprasti. Todėl A.McKay nevengia sveiko, iš patogios stebėtojo pozicijos išblaškančio sarkazmo – ne veltui į žiūrovus tiesiogiai besikreipiantys filmo personažai į mus žiūri kiek iš aukšto, taip pašiepdami ne tik žiūrovus, bet ir save pačius.
Anomaliza
Legendinis scenaristas Charlie Kaufmanas, režisūroje debiutavęs kritikų pripažinimą pelniusia „Sinekdocha, Niujorku“, po septynerių metų pertraukos pristatė „Anomalizą“ (Anomalisa) – animacinį filmą apie motyvacinių kalbų sakytojo ir jo gerbėjos Lizos susitikimą. Liūdesiu ir vienatve persunkta „Anomaliza“ pasakoja apie tai, ką reiškia būti savimi, kaip priimti kitą, kaip išmokti mylėti ar nustoti apsimetinėti, kad myli. Nepaisant visų savo trūkumų, „Anomaliza“ lieka vienu giliausių metų filmų, kuris dar kartą patvirtina, jog talentingo kūrėjo rankose nei žanras, nei technika nėra kliūtis – nerangi plastilininių lėlių sekso scena „Anomalizoje“ buvo viena tikriausių ir nuoširdžiausių šių metų kine.
Kalifornijos svajos
Damieno Chazelle filmas „Kalifornijos svajos“ (La La Land) žiūrovams siūlo elegantišką ir nostalgišką meilės istoriją, įvilktą į šiandien režisierių kiek primirštą miuziklo rūbą. D.Chazelle naudoja žanro formulę ir kartkartėmis paskęsta praėjusio laikmečio estetikoje, tačiau „Kalifornijos svajos“ vertos pagyrų už puikią aktorių vaidybą, ganėtinai tradicinius personažus nušviečiančią naujomis spalvomis, už nuostabų operatoriaus darbą, už meistriškai sustyguotus, į filmo naratyvą organiškai įaustus muzikinius numerius, ir už garso takelį, kurio dainos, kaip ir visų pavykusių miuziklų muzika, ilgam įsirėžia į atmintį.
Omaras
Distopinėje Yorgoso Lanthimoso „Omaro“ (The Lobster) realybėje kiekvienas turi rasti porą, antraip bus paverstas gyvūnu. Sarkastiškas, absurdiškas ir gąsdinantis naujausias graikų hito „Iltinis dantis“ autoriaus filmas siūlo du pasaulius – kalėjimą primenantį vienišių viešbutį ir džiunglių taisyklėmis besivadovaujančią įsimylėjėlių realybę. Ir vienoje, ir kitoje pusėje įsigalėjusios keisčiausios taisyklės bei visuomenės normos atliepia šiandien visais kanalais manifestuojamą tobulų santykių būtinybę. Pasirodo, Lanthimoso ateities visuomenė ne taip jau toli nuo dabarties realijų.
Taksiukas
Šmaikštus, ironiškas, hipsteriškas Toddo Solondzo „Taksiukas“ (Wiener-Dog) žiūrovams siūlo keturias trumpas istorijas – apie po sunkios ligos sveikstantį berniuką, į kelionę su mokyklos laikų simpatija vykstančią merginą, studentų nekenčiamą scenarijaus dėstytoją ir pasiligojusią pagyvenusią moterį. Nors ne visi pasakojimai lygiaverčiai, o „Taksiukas“ toli gražu nėra geriausias režisieriaus darbas, Solondzo balsas, net prikimęs, 2016 m. skambėjo drąsiai ir tvirtai – taip, kaip ir tikėtumėmės iš amerikietiškojo indie vėliavnešio.
Chuljeta
Pedro Almodovaras, paskutiniaisiais savo filmais drąsiai juokinęs ir stebinęs, grįžta prie savo numylėto melodramos žanro – „Chuljetoje“ (Julieta) pasakojama apie moterį, kurios širdį drasko prieš daugybę metų įvykęs išsiskyrimas su dukterimi. Kamuojama prisiminimų ir kaltės, ji imasi rašyti savo išpažintį, supažindinančią žiūrovus su aistros ir skausmo pažymėta savo gyvenimo istorija. Čia, kaip ir visuose geriausiuose Almodovaro filmuose, daug emocijų, truputis humoro, lašelis simbolizmo. Rodos, nieko naujo, tačiau kad ir kiek raukytumėmės ar reikalautumėme daugiau, režisierių grįžimas į savo didžiąją temą visad priverčia džiaugsmingai šypsotis. Tarsi sugrįžus namo.
