Dešimtuke – Lietuvoje per šiuos metus rodyti filmai (todėl kai kurie jų galbūt oficialiai yra 2016-ųjų, o kitų pasaulinių topų juostų čia nėra, nes paprasčiausiai neturėjome galimybės jų pamatyti). Į topą nepatenka filmai, rodyti tik festivalių metu, nes būtų nesąžininga tarp geriausių įtraukti kokią dramą, rodytą tik Vilniuje ir tik dukart, tačiau skaičiuojame „Netflix“ ar „Viaplay“ premjeras – nebūkime tokie priešiški kaip Kanai.
10. Kvadratas / The Square
Kalbant apie Kanus, „Auksinės palmės šakelės“ laureatas šiemet – Rubeno Östlundo „Kvadratas“, kalbantis apie šiuolaikinio meno pasaulio aroganciją, suvaidintą žmonių empatiją, iš tiesų slepiančią tik narcisizmą ir dar milijoną temų, kurias režisierius suklijuoja į krūvą nepalikdamas vienos aiškios filmo šerdies.
Nėra jokių abejonių, kad R.Östlundas yra vienas talentingiausių savo kartos režisierių ir jo gebėjimas be pretenzijos komentuoti itin sudėtingus reiškinius čia švyti visu ryškumu. Aišku, sukūrus pustrečios valandos filmą su keliomis siužetinėmis linijomis kai kurios dalys nublanksta prieš kitas ir galiausiai iki „metų filmo“ „Kvadratui“ kažko pritrūksta. Galbūt koncentruotumo, o galbūt kaip tik didesnio chaoso.
9. Kita vilties pusė / The Other Side of Hope
Akis Kaurismäkis nusprendė naujuoju savo filmu padaryti pasaulį gražesniu. Pakeliui paklibinti pabėgėlių krizę, tačiau, kaip ir visuomet – ieškoti ne sudėtingų išvedžiojimų, o tikėjimo paprasčiausiu, nuobodžiu gerumu vienas kitam.
Nuo „Kitos vilties pusės“ pasaulis tikrai šiek tiek gražesnis. Čia netrūksta džiugaus infantilumo, bet, regis, režisieriaus atsakymai į žmonių problemas taip pat yra visiškai elementarūs. Naujausias suomio darbas yra visomis prasmėmis toks pat, kaip ir ankstesni, bet jeigu žiūrint A.Kaurismäkį ir toliau bus juokinga, o prisimenant norėsis tapti geresniu žmogumi, tegul jis kartojasi, kiek tik jam patinka.
8. Patersonas / Paterson
Apie „Patersoną“ daug kalbėti nereikia, nes paprasčiausiai nėra ką. Tai filmas apie niekuo neypatingą kasdienybę ir mylintį poeto žvilgsnį į ją. Jokių revoliucijų ir net istorijos ne per daugiausia – pokalbiai pro filmo protagonistą neretai tiesiog praplaukia, o mes liekame nesužinoję jų pradžios, pabaigos ar prasmės.
Šie elementai kitų filmuose galėtų erzinti. Bet visi Jimo Jarmuscho darbai turi savitą kvėpavimą bei ritmą. Ir kuo mažiau jis stengiasi baksnoti pirštu į grožį, kuo toliau nuo įprastų kino bandymų poetizuoti žengia jis, tuo gražiau ir tuo poetiškiau viskas pavyksta.
7. Meškiukas Padingtonas 2 / Paddington 2
Taip, „Meškiukas Padingtonas 2“ yra filmas vaikams. Tai, kad jis atsiduria metų geriausių sąraše aukščiau nei „Auksinės palmės šakelės“ laureatas ar apdovanojimą už režisūrą Berlyno kino festivalyje pelnęs filmas, neabejotinai sumenkina autoriaus kaip snobo įvaizdį. Bet savo vaikiško žanro rėmuose ši juosta yra kone tobulas darbas: iki ašarų liūdnas, pilnas žavaus humoro ir nuo pirmos iki paskutinės minutės priverčiantis tikėti žmonėmis.
Skubėkite į „Padingtoną“, kol jis dar sukasi kino teatruose. Net tuo atveju, jeigu vaikų neturite, o meškiukų nemylite: kino kritiko garbės žodis – jei ateisite be išankstinių nusistatymų, nuotykiai Londone tikrai nenuvils.
6. Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049 / Blade Runner 2049
Deniso Villeneuve tęsinys vienam garsiausių visų laikų mokslinės fantastikos filmų yra vizualiai gražiausias kūrinys, kurį šiemet galėjote pamatyti kino teatre. Bet čia jo privalumai toli gražu nesibaigia: galbūt net labiau nei ankstesni D.Villeneuve darbai šis geba pasakyti be galo daug beveik visiškai nekalbėdamas, o žiūrovas, nervingai sustingęs, sėdi net ne visada pats suprasdamas, kodėl.
Galima beveik neabejoti, kad „2049“ sulauks tokio pat kultinio statuso kaip originalas. Ir liūdėti dėl finansinių jų nesėkmių reikia tik iš dalies – jos išgelbėja mus nuo tęsinių, kuriems, akivaizdu, jau ruoštasi ir kurie greičiausiai visiškai nereikalingi.
5. Geras laikas / Good Time
Kažin ar yra žanras, kuriam šiuo metu sekasi sunkiau nei kriminaliniams trileriams. Net mažiausiai juokingais metais atsiranda kokybiškų komedijų, net XXI a. pavyksta atrasti įdomių vesternų variacijų, o štai istorijos apie nusikaltėlius ir/ar policininkus beveik be išimties visada būna tokios persunktos tokio pastišo, kad negali į jas žiūrėti rimtai, arba juda nuo klišės prie klišės, nesukeldamas žiūrovui nieko panašaus į pavojaus jausmą.
Būtent todėl brolių Safdie „Geras laikas“ yra vienas smagiausių metų atradimų (ir Kanų šakelės nusipelnė tikriausiai labiau nei visi autorinio kino favoritai). Kiekviena jo minutė pulsuoja energija, bet ne perkelta iš ankstesnių filmų, o šviežia bei savita. „Geras laikas“ tarsi prašosi lyginimų su ankstyvuoju M.Scorsese ar N.W.Refnu, tačiau bet kuris sugretinimas bus teisingas tik iš dalies. Safdie broliai įnešė į žanrą tiek gyvybės, kiek jos nesimatė jau ne vienus metus.
4. Mančesteris prie jūros / Manchester by the Sea
Kennethas Lonerganas yra neapdainuotas šiuolaikinio kino genijus. „Mančesteris“ – trečiasis jo filmas ir trečiasis, vertas visų pasaulio „Oskarų“. Bet koją kažkas vis pakiša – galbūt iš dalies tai, jog menininkas nesistengia kurti vizualiai įspūdingų darbų, o kalba labai paprastais, klasikiniais kadrais, tad iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tiesiog neoriginalus.
Kita vertus, K.Lonerganas gimė pasakoti istorijas. Nesu matęs kito scenaristo, kuris gebėtų per tokius kasdienius, smulkius epizodus perteikti tokias savo veikėjų gelmes. „Mančesterio“ veikėjai nekalba šeiminėms dramoms įprastais monologais: jie šneka taip, kaip šneka tikri, gyvi žmonės, nutylintys savo jausmus, bet nesugebantys jų paslėpti. Ir todėl kulminacijos – scenos, kai konfrontacijos vis tik įvyksta – trenkia žiūrovui per veidą stipriau nei bet koks sentimentalumas. „Mančesterio“ grožis slypi jo detalėse, parašytose autoriaus, kuris tiesiog supranta, kaip veikia žmonės.
3. Pradink / Get Out
Savo režisūriniu debiutu Jordanas Peele’as sugebėjo sukurti tokį trilerį, jog šis, įtraukdamas publiką labiau nei visi kiti metų veiksmo filmai, pakomentavo XXI a. rasizmą sukeldamas naują diskusijų bangą ir pakeliui dar spėjo pateikti tiek juokingų momentų, kad „Auksiniams gaubliams“ pasirodė, jog tai apskritai ne trileris, o komedija.
Po truputį prasidedant „Oskarų“ prognozėms „Pradink“ vis dar figūruoja tarp kandidatų. Ir nors daugelis kitų pretendentų kol kas Lietuvos nepasiekė, drąsiai galima sirgti už J.Peele’ą – užuot dar sykį atidavę balsus „svarbiai“ istorinei dramai, „Oskarai“ pagaliau turi šansą apdovanoti juostą, kuri yra svarbi šiandien ir kuri sukurta kalbant ne apdulkėjusio epo, o gyvos satyros terminais.
2. Sieranevada
Nėra nieko geriau atspindinčio viską, ko europietiškame autoriniame kine nekenčia dalis žiūrovų, nei trijų valandų filmas apie šeimos susitikimą, kuriame tiesiog kalbamasi. Gal truputį aršiau nei per jūsų giminės balius, bet iš esmės tas pats. Su visu nuoboduliu ir vaidyba. Christi Puiu sukūrė filmą apie visus tokius susitikimus ir milijoną stygų, kurias jie paliečia – kai kurias tikrai skaudžiai, kitas tik apsimestinai.
Turbūt nėra geresnio komplimento juostai su tokia daugybe veikėjų (iš kurių nemaža dalis atrodo visiški kvailiai) kaip susitapatinimas su kiekvienu iš jų. Kai sovietus garbinanti močiutė susipyksta su liberalesne jauna giminaite, negali nesuprasti abiejų pusių, kad ir kaip karštakošiškai viena aiškintų savo istorijas apie šlovingą Rumunijos praeitį ir kad ir kaip įnirtingai kita bliautų. Abi klysta, bet abi norisi užjausti. C.Puiu neleidžia nė sekundei suabejoti, jog visa tai tikra, net jei ir išgalvota.
1. Tvin Pyksas: sugrįžimas / Twin Peaks: The Return
Jei garsiausi pasaulio kino kritikos žurnalai ir pats Davidas Lynchas „Tvin Pykso“ sugrįžimą laiko vienu ilgu filmu, tikėkime jais. 18 jo serijų atrodo kaip visapusiška anomalija: scenos jose kartais specialiai neturi ryšio viena su kita, ištisos siužetinės linijos nenuveda niekur, o kelis kartus tarsi baksnodamas į mūsų norą visada gauti cliffhanger’į D.Lynchas penkias minutes rodo, pavyzdžiui, šluojamas grindis.
„Sugrįžimas“ yra filmas laikams, kai, anot paties režisieriaus, autorinis kinas jau yra miręs, ir serialas tam metui, kai esą išgyvename jų aukso amžių, tačiau iš tiesų labiausiai vertiname ne originalus, o nostalgiją (kaip sako blogasis Cooperis – patogiau, kai rankos yra pradinėje padėtyje).
Galbūt ne viskas „Tvin Pykse“ yra tobula: kai kurie epizodai atrodo kaip šiek tiek į toną nepataikantys padžiazavimai, vietomis ima kiek stigti energijos, o ir struktūriniais sprendimais kai kuriais atvejais galima suabejoti. Tačiau D.Lynchas šiuo kūriniu perspjovė save – naujas „Tvin Pykso“ sezonas yra genialus vizualinės kultūros darbas, apie kurį kalbėsime dar ilgus dešimtmečius ir kuris pasisavina žiūrovą dienų dienas neleisdamas jam galvoti apie nieką kitą.
