Nematomas siūlas / Phantom Thread
Paulo Thomo Andersono „Nematomas siūlas“ yra filmas, pasiekiantis elegancijos viršūnę. Ir ne tik todėl, kad pasakoja apie mados namų dizainerį, kurio rafinuotą kūrybą aukština visos miesto ponios, ar dėl to, kad preciziškai konstruoja sudėtingus savo personažų charakterius bei dar sudėtingesnę jų meilės istoriją, kupiną kaprizų, ydų ir baimių.
Užvis svarbiausia, jog „Nematomas siūlas“ yra vizualiai pritrenkiantis, tačiau drauge santūrus ir savo meistrystės nemanifestuojantis filmas: kūrinys, kurio estetinis kūnas tobulai atliepia jo dvasią, ją papildydamas, bet nei kiek neužgoždamas. Retas perlas šiuolaikinio kino jūroje.
Namas, kurį pastatė Džekas / The House That Jack Built
Gali skambėti keistai, bet kruvinas, žiaurus, atvirai smurtinis Larso von Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ galėjo tapti vienu didžiausių 2018-ųjų metų kinematografinių malonumų.
Jei tik žiūrovui pavyksta perlipti gana aukštai iškeltą (tačiau, mano galva, pateisintą) brutalumo slenkstį ir pažvelgti toliau detaliai fiksuojamų žmogžudysčių, prieš akis pradeda vertis ištisas intertekstų, kultūrinių nuorodų ir citatų mikrokosmas. Nuo Dantės iki Triero, nuo šiurpinančio realizmo iki kiton plotmėn nubloškiančio pastišo, nuo rimtų egzistencinių klausimų iki narcisistinės saviironijos. Tiesa, intelektualinis žaidimas, kurį pasiūlo Trieras, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti pretenzingas, jei tik užmiršime, kad pati pretenzija yra svarbi šio žaidimo dalis...
Floridos projektas / The Florida Project
Vos prabilus apie socialines dramas, prieš akis dažniausiai iškyla slogūs, pabrėžtiniai realistinės estetikos filmai, neretai kalbantys apie gyvenimo paribį – toks stereotipas ne visada teisingas, bet reikia pripažinti, jog priežasčių jam vešėti netrūksta.
Tačiau Seano Bakerio „Floridos projektas“ (The Florida Project), filmas, kurį drąsiai būtų galima laikyti socialine drama, nepatenka į šias kategorijas. Nors filme veriasi skaudžios nepritekliaus ir socialinių įgūdžių stokos sąlygojamos dramos, tai visų pirma yra šviesus, šmaikštus, spalvingas filmas, kurio dėmesio centre atsiduria išdaigų ir lengvo nuobodulio kupina vaikystė. Žinoma, grėsmė visad šalia – nerūpestingas vaikų pasaulis yra pertraukiamas sudėtingų suaugusiųjų gyvenimo peripetijų, tačiau režisierius tiek savo personažams, tiek žiūrovams leis laikytis įsikibus savo vaikiškų svajonių. Iki pat finalo.
Izabelė ir jos vyrai / Let the Sunshine In
Neįtikėtina, jog subtilioji, santūrioji Claire Denis sukūrė romantinę komediją. Dar labiau neįtikėtina, jog ji ją sukūrė remdamasi filosofo Rolando Bartheso „Meilės diskurso fragmentais“ – knyga, pristatoma kaip erotinių, psichologinių ir estetinių meilės ryšių tyrimu, jungiant filosofiją bei literatūrą.
„Izabelė ir jos vyrai“ nesulaukė ypač daug žiūrovų dėmesio ir to priežastis nesunku nuspėti. Perskaičius filmą tiesiogiai, jis gali pasirodyti kaip tradicinė romantinė komedija apie neurotišką moterį, įsitikinusią, kad būtina laimės sąlyga – vyro glėbys. Tik pažvelgus giliau, pradeda aiškėti, jog Izabelė čia yra visai ne Izabelė, o susintetintas visų pasaulio Izabelių kūnas. Kaip ir jos ištariami žodžiai yra ne jos žodžiai, bet mūsų meilės istorijose nuolat atsikartojantys tropai. Vos tai supratus, „Izabelė ir jos vyrai“ nušvinta naujomis spalvomis ir tampa velniškai įdomiu teoriniu bei kinematografiniu eksperimentu.
Laimingasis Ladzaras / Happy as Lazzaro
Alice Rohrwacher „Laimingasis Ladzaras“ yra įvaizdžių, citatų ir alegorijų tirštas filmas, kurį perskaityti galima įvairiai, tačiau kad ir kokį pjūvį bepasirinksi, galiausiai vis vien atsimuši į du pagrindinius filmo dugnus: magiškąjį realizmą ir socialinę kritiką.
A.Rohrwacher meistriškai sujungia šias dvi plotmes, pasakodama apie šventąjį, drauge su kitais valstiečiais vergaujantį markizei. Virš realybės pakylėtas, tačiau nuo jos realijų neatsietas „Laimingasis Ladzaras“ tampa modernia pastorale, klausiančia, ką šiandien reiškia būti žmogumi: ką reiškia ieškoti savo vietos po saule, kai net saulė, regis, priklauso turtingiesiems, ir ką reiškia atjausti kitą, jį suprasti bei atleisti, net jei tam gali prireikti šventojo kantrybės.
Ankštumas / Closeness
Kantemiras Balagovas filme „Ankštumas“ pasakoja apie savo vaikystės Nalčiką 10-ajame dešimtmetyje. Apie laukinį kapitalizmą. Apie religinę ir tautinę nesantaiką. Apie iki širdies gelmių persismelkusį nuobodulį. Apie vidinį ir išorinį maištą. Apie ankštumą, dusinantį ne tik filmo veikėjus, bet ir nuolat siaurinamą filmo kadrą.
Tai debiutas, kurį norisi apibūdinti žodžiais „drąsus“ ir „šokiruojantis“, tačiau šių šiandien viešojoje erdvėje nuvalkiotų žodžių šleifas atrodo nepritinkamas tokiam dygiam, naują žvilgsnį siūlančiam filmui. Tikriausiai, jei jau reiktų epiteto, juo turėtų tapti žodis raw (žalias, neapdorotas), kuris labiausiai priartėja prie to, kaip kino kūrimo ir žiūrėjimo konvencijas permąsto „Ankštumas“.
Kaltė / The Guilty
Pagalbos centre dirbantis pareigūnas Holmsas sulaukia pagrobtos moters skambučio. Ryšys nutrūksta, tačiau Holmsas, apsiginklavęs tik telefono rageliu, pasiryžta žūtbūt padėti skambinusiajai.
Uždaroje erdvėje vykstanti drama, kurios vieninteliu varikliu tampa dialogai, nėra naujiena kino pasaulyje, tačiau debiutuojantis režisierius Gustavas Mölleris meistriškai išnaudoja šias aplinkybes. Įspraudęs savo herojų į ankštą biurą, G.Mölleris „Kaltėje“ kuria klaustrofobišką atmosferą, kurioje veriasi siužetinių vingių kupina drama – ne tik kitapus, bet ir šiapus telefono ragelio.
Taip gimė žvaigždė / A Star is Born
Bradley'is Cooperis, pirmą kartą atsisėdęs į režisieriaus kėdę, pasirinko kurti jau pažįstamos holivudinės dramos interpretaciją. „Taip gimė žvaigdžė“ – tai istorija apie dviejų talentingų žmonių meilę, šlovę ir neišvengiamą krytį žemyn.
Šiame pasakojime užkoduotą klasikos dvelksmą, su širdį virpinančiomis dramomis ir virš žemės pakylėjančiomis dainomis, B.Cooperis sugeba užčiuopti stebėtinai tiksliai, drauge nepamesdamas ir šiandienos pulso. Tai – tikras kokybiško holivudinio kino hitas, nusipelnęs liaupsių tiek dėl puikaus aktorių dueto (B.Cooperis ir Lady Gaga), tiek dėl žiūrovų širdis jau užkariavusio garso takelio.
Šaltasis karas / Cold War
Galima sakyti, kad Pawelo Pawlikowskio „Šaltasis karas“ yra kiek per šaltas – juk filmas apie neįmanomą, tačiau tuo pat metu neįveikiamą meilę turėtų kiek labiau suvirpinti širdį?...
Tačiau „Šaltasis karas“, net jei kartais atrodo daugiau sukonstruotas, nei išjaustas, privalo būti įvertintas ir susirinkti savo komplimentus. Už kadro kompoziciją ir juodai baltą estetiką. Už Joannos Kulig Zulą – gyvenime paklydusią, bet savęs niekada neišduodančią moterį. Už finalą – nes pabaigos dažnai būna visai ne tokios, kokių norėtume, o peizažas, kaip tyčia, amžinai gražesnis kitoje vieškelio pusėje.
Sengirė
Tarptautinį pripažinimą pelniusi Mindaugo Survilos „Sengirė“ Lietuvoje surinko daugiau nei 57 000 žiūrovų ir tapo žiūrimiausiu dokumentiniu filmu šalies kino istorijoje. Prireiks laiko, kol galėsime išgliaudyti šį fenomeną, tačiau jau dabar galima daryti keletą prielaidų, mėginant paaiškinti „Sengirės“ sėkmę.
Pirma, režisierius Mindaugas Survila atsisako „National Geographic“ stilistikos ir žiūrovui, vietoje įprastos faktų virtinės bei tariamo veiksmo filmo siužeto, siūlo mąslų, jautrų, tekstūrišką patyrimą. Antra, „Sengirėje“ negausime moralo – galime perskaityti potekstes, užuominas, tačiau jos paslėptos gerokai giliau. Jos – paties žiūrovo atsakomybė. Trečia, filme greta gamtos pažinimo džiaugsmo telpa ir poezija. Vėlgi, neakivaizdi, neprikišama. Perskaitoma kažkur tarp besipešančių kurtinių ir besirąžančių miegapelių.
