Šiandien A.Hitchockas aptarinėjamas ne vien kino mylėtojų, bet ir akademikų – tai, kaip jis sugebėdavo paveikti žiūrovus vaizdais, nepaprastai domina naratologijos specialistus.
Pateikiame jums portalo „Taste of Cinema“ sudarytą dešimtuką filmų, kuriuose A.Hitchcocko įtaka akivaizdžiausia ir kuriuos galime laikyti tiesioginiu jo stiliaus kartojimu.
10. „Užpūsti“ / Blow Out (1981)
Režisierius Brianas de Palma ne tik pakartojo A.Hitchcocko mėgiamą konspiracijos teorijų mechanizmą, bet pasinaudojo ir jo meta-filmo idėja. Kaip ir „Lange į kiemą“, šiame filme tikrovė ir veikėjo sąmonė nueina skirtingomis kryptimis, taip gaunant gluminančią visumą, užduodančią daugiau klausimų nei atsakymų.
Kita vertus, kaip ir A.Hitchcockas, B.Palma filmuoja naktį, taip sukurdamas realistišką atmosferą. Kiekvienas garsas, kiekvienas judesys šiame filme signalizuoja pavojų ir įtraukia lygiai taip, kaip geriausi jo įkvėpėjo darbai.
9. „Šalutinis poveikis“ / Sife Effects (2013)
Steveno Soderbergho filmas iš pirmo žvilgsnio su A.Hitchcocku neturi daug bendro. Tačiau jo siužetas, pasakojantis apie vaistų paveiktą moterį, kuri nužudo savo vyrą, yra net labai Hitchcockiškas. Filmui vystantis ima aiškėti, jog galbūt tai visai ne vaistų poveikis, o gudriai suregztas planas.
Skolindamasis idėjų iš tokių filmų kaip „Abejonės šešėlis“ ar „Psichopatas“, S.Soderberghas sugeba tuo pačiu atskleisti iširusios šeimos narių portretus bei priversti žiūrovą gailėtis tų, kurie iš pradžių atrodo didžiausi blogiečiai.
8. „Septyni“ / Se7en (1995)
„Septyni“ tiesiog spinduliuoja Hitchcockiška atmosfera. Davidas Fincheris pasakoja apie serijinį žudiką, kuris nedaro jokių klaidų, naudodamasis vizualinėmis technikomis, primenančias trilerių klasiką: blankiais kostiumais, Bibliniais motyvais, miesto vaizdais, kasdienėmis lokacijomis.
D.Fincherio filme detektyvai didžiąją laiko dalį leidžia ne šaudydami, o dirbdami paprastas, žemiškas užduotis, ir taip režisierius mus pakviečia susipažinti su savo veikėjais gerokai intymiau. Kaip ir A.Hitchcockas, jis, rodos, supranta, kad kiekvienas žmogus turi paslapčių, ir kad trilerį į priekį stumia būtent baimė.
7. „Kuždesių sala“ / Shutter Island (2010)
Dažnai autoriaus aptarta baimė ir jos šaknys veikia tarsi tiesioginis „Kuždesių salos“ variklis. Martino Scorsese filmas yra vieno kino genijaus duoklė kitam, kuri perkelia vieno jų abstrakčias mintis į naujovišką, sunkų trilerį.
Aptardamas „Psichopate“ iškeltas idėjas M.Scorsese bando suprasti aplinkybes, atvedusias sąmonę į akligatvį. Tačiau, kaip ir jo pirmtakas, režisierius neteisia ir nesišlykšti – jis tiria. Nepaisant siužeto baisybių, tai humanistinis filmas.
6. „Išeities kodas“ / Source Code (2011)
Iš pirmo žvilgsnio šis filmas yra postmodernus komentaras apie šių laikų sekimo skandalus. Tačiau jo temos tiesiogiai susijusios su A.Hitchcocko kūryba, kurioje nuolat aptariami Šaltojo karo metų šnipai.
Duncano Joneso filmas seka vieną veikėją ir jo auką siekiant prisidėti prie tragedijų išvengimo. Bet dar svarbiau yra režisierių siekis aptarti su už save didesnėmis jėgomis susidūrusio žmogaus mintis.
5. „Stokeriai“ / Stoker (2013)
„Stokeriai“ taip primena „Abejonės šešėlį“, jog pirmasis gali būti laikomas antrojo perinterpretavimu šiais laikais. Parkas Chan-wookas sugeba susidvejinimo temą perkelti į ekraną ne vien pakomentuodamas psichologinę to reikšmę, bet ir vizualiai pavaizduodamas susidvejinimą.
Gali būti, jog turėdamas šiuolaikines technologijas ir šiuolaikines mokslo teorijas, A.Hitchcockas kurtų būtent tokį kiną.
4. „Šarada“ / Charade (1963)
Vos išėjusi „Šarada“ jau buvo pavadinta „geriausiu A.Hitchcocko filmu, kurį padarė ne A.Hitchcockas“. Be aibės panašumų verta pabrėžti ir kelis skirtumus.
Septintame dešimtmetyje A.Hitchcockas jau buvo palikęs klasikines šnipų istorijas užnugaryje ir labiau domėjosi eksperimentiniais filmais, kaip kad tais pačiais metais pasirodę „Paukščiai“.
Tai buvo puikus filmas, sukurtas stiliumi, nuo kurio pats įkvėpėjas jau buvo atsitraukęs. Tais pačiais metais išėję „Paukščiai“ uždirbo mažiau nei „Šarada“, nors būtent „Paukščiai“ išliko istorijoje kaip genialus filmas.
3. „Dujinė lempa“ / Gaslight (1944)
Filmas, sukurtas tuo pačiu metu, kai A.Hitchcockas išgyveno savo karjeros piką, yra tematiškai toks panašus į jo juostas, kad nesunku būtų įsivaizduoti, kaip jis pats filmuoja šį scenarijų. „Dujinės lempos“ siužetas pasakoja apie papuošalų vagystę, žmogžudystę ir netikėtą meilę.
Gali būti, kad režisierius George’as Cukoras metė A.Hitchcockui iššūkį sukurdamas filmą, kone identišką ankstesnėms jo juostoms. Abu autoriai buvo pažįstami, nors neaišku, ką abu galvojo apie vienas kito kūrybą.
2. „Absoliutus liūdesys“ / Perfect Blue (1997)
Satoshi Kon ne kartą yra teigęs esąs didžiulis A.Hitchcocko fanas, o jo „Absoliutus liūdesys“ atrodo kaip į animę perinterpretuoti „Vertigo“ ar „Psichopatas“. Aktorė Mima šiame filme nebesugeba atskirti savo vaidmenų ir tikro gyvenimo. Ją persekiojantis žmogus bando pavogti moters tapatybę, o ji pati jaučiasi atitrūkusi nuo visų aplinkinių.
Daugelis A.Hitchcocko veikėjų turėjo lygiai tą pačią problemą – jos ima kvestionuoti savo patirtį ir, patikėdamos fikcija, nusisuka nuo tikrovės. Abu šie režisieriai yra meistrai, gebantys nukreipti žiūrovo dėmesį ir jį apgauti.
1. „Apsėstieji“ / Diaboligue (1955)
Pirmos sąrašo vietos „Apsėstieji“ nusipelno vien dėl to, kad A.Hitchcockas karštligiškai stengėsi pats šį filmą režisuoti. Bet už knygos, kuria filmas paremtas, teises daugiau pasiūlė prancūzas Henri-Georges Clouzot.
Ši juosta kiek skiriasi nuo klasikinio A.Hitchcocko, nes jungia trilerį su siaubu. Tačiau svarbiausios jo temos: paranoja, apgavystės (tiek veikėjo, tiek žiūrovo) ir netikėti siužeto vingiai pažįstamos kiekvienam jo fanui. Galbūt režisuotas anglo šis filmas būtų kitoks, bet H.G.Clouzot pavyko sukurti nepaprastai provokuojantį filmą, gniaužiantį kvapą ne mažiau nei jo kolegos šedevrai.
