„Geras laikas“ / Good Time
Konis (akt. Robertas Pattinsonas) ir Nikas (akt. Benny Safdie) apiplėšia banką. Pirmasis pabėga, antrasis, turintis autizmo sutrikimą ir nelabai suprantantis, kam išvis reikėjo vogti, ne. Konis norėtų sumokėti už brolį užstatą ir dviese toliau bėgti nuo policijos, bet net užstačius visą banko grobį pinigų neužtenka. Teks rasti likusius 10 tūkstančių kažkur kitur. Ir geriausia – greitai, nes Konio nuotrauką jau rodo visi naujienų kanalai.
Brolių Benny ir Josho Safdie filmas pasakoja apie vieną naktį, kuri prasideda nuo apiplėšimo ir eina tik tamsyn. Dėl neeilinių gabumų meluoti žmonėms tiesiai į akis Konis vis sugeba pasislėpti nuo teisėsaugos ir sugalvoti, iš ko galėtų ištraukti reikalingą sumą. Ir kuo toliau jis eina, tuo mažiau jo veiksmuose sveiko proto, tuo akivaizdžiau, jog misija išgelbėti brolį tapo nuotykiu, kuriame jis sukasi iš tiesų tik dėl to, kad tai „geras laikas“. Brolių Safdie trileris juokingas ir gudrus, bet svarbiausia – jis nuo pirmos iki paskutinės minutės pulsuoja energija, kuri priverčia sirgti net už visišką šlykštynę.
„Auginant Arizoną“ / Raising Arizona
Kol pareigūnė Ed (akt. Holly Hunter) fotografuoja ką tik už parduotuvės apiplėšimą pagautą Hi (akt. Nicolas Cage), jiedu vienas kitą ima ir įsimyli. Išėjęs iš kalėjimo, jis jai pasiperša ir abu nusprendžia sukurti šeimą. Deja, Ed negali susilaukti vaikų, o įsivaikinti jiems neleidžia tamsi Hi praeitis. Nieko tokio – jis įkalbina žmoną pavogti vieną iš ką tik netoliese gimusio penketuko.
Išsirinkti geriausią iš brolių Coenų komedijų sunku (gerai, jei vieną, tai lengva – „Didysis Lebowskis“ (The Big Lebowski), bet esmę supratot), tačiau „Auginant Arizoną“ pilnas tokių gražių, juokingų ir šiltų epizodų, kurių vėlesnėse jų komedijose kiek stinga. Nors gal ir nieko keisto – filmas, šiaip ar taip, apie šeimos, kad ir vogtos, meilę.
„Šuniška popietė“ / Dog Day Afternoon
Alo Pacino vaidinamo Sonio vedami trys draugai vidury dienos ateina apiplėšti banko. Dar prieš gaudami pinigų visi mirtinai susipyksta, o kai galiausiai prieinama prie esminio klausimo – kiek pelno nusimato, paaiškėja, jog visame banke yra tik maždaug tūkstantis dolerių grynųjų. Kol Sonis susiorientuoja, už durų jau laukia policija ir namų darbų nepadariusiam plėšikui reikia naujo plano.
Gerai bent tai, kad protagonistas charizmatiškas ir sugeba į savo pusę palenkti banką apsukusią minią. Visur sukasi naujienų reporteriai ir iš pradžių garsiais išsišokimais tik laiko laimėti bandęs Sonis tampa publikos numylėtiniu. Vos metai po antrojo „Krikštatėvio“ pasirodžiusi „Šuniška popietė“ (rež. Sidney Lumetas) atrodo beveik kaip pasityčiojimas iš fetišizuotų gangsterių – šįkart nusikaltėlis yra isterikas, kuriam galios suteikia tik visuomenės susižavėjimas jo charizma.
„Laukinė širdis“ / Wild at Heart
„Auksinės palmės šakelės“ laimėtoja „Laukinė širdis“ (rež. Davidas Lynchas) yra keistas filmas, vertinant įprastais standartais, ir labai normalus filmas, vertinant D.Lyncho standartais.
Jūreivis (akt. Nicolas Cage'as) išeina iš kalėjimo, kur sėdėjo už tai, kad gindamas merginos Lulos (akt. Laura Dern) garbę nužudė žmogų. Pora vėl kartu ir planuose – horizontas. Tiesa, aplink daug tokių, kurie norėtų jo mirties, ir pusiau legali jų kelionė bus dar ir su mirtinais pavojais. Atmosfera kaip niekad romantiška, nors čia, šiaip ar taip, D.Lyncho filmas, todėl tikėkitės ir nesuprantamų siužeto vingių, ir vienos kitos sprogstančios galvos.
„Žmogus kanda šuniui“ / Man Bites Dog
Belgų komedija apie žudiką ir jį sekančią filmo komandą garsi kaip vienas pirmųjų „mocumentary“ žanro kūrinių. Džeimsas Benas (akt. Benoît Poelvoorde'as), žudikas maniakas, be jokio plano ar tikslo keliauja nuo aukos prie aukos, o jo skerdynes filmuojantys menininkai pamažu ima tapatintis būtent su juo, ne su aukomis.
Benoît veikėjas yra tarsi perspausta klasikinio nusikaltėlio versija – jei kino gangsteriai yra charizmatiški ir nelabai jaudinasi, jei tenka žudyti, tai Džeimsas Benas žodžiais užburia net savo aukas, iš kurių gyvybę atima su didžiuliu malonumu. Žinoma, sekant tokiu principu ir bėdos jį pasiveja greitai. Tikrieji nevykėliai šįsyk turbūt yra jį filmuojančios komandos nariai, patys susivilioję nusikalstamo gyvenimo lengvumu.
„Petarda“ / Bottle Rocket
Stilingiausio kino režisieriaus Weso Andersono karjera prasidėjo nuo „Petardos“. Joje autorius, priešingai nei vėlesniuose savo filmuose, dar nepaverčia kiekvieno kadro paveikslu, bet atmosfera ir humoras čia tokie pat šilti kaip visoje Weso kūryboje.
Dignanas (akt. Owenas Wilsonas) „išgelbėja“ Antonį (akt. Luke Wilsonas) iš psichiatrinės klinikos, kur pastarasis savo noru guli dėl išsekimo. Dignanas suplanavęs ateinančius 75 metus jų gyvenimo – pradėti reikės nuo poros apiplėšimų, bet toliau bus lengviau. Pirma vagystė bus paties Antonio tėvų namuose, likusios irgi ne kažin kiek ekstremalesnės. Nes W.Andersono filmuose nusikaltėliai bankų plėšti negali.
„Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ / The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford
Vienintelis sąrašo filmas, kuriame nėra nė lašo humoro. Kaip rašoma pavadinime – tai juosta apie legendinį nusikaltėlį Džesį Džeimsą (akt. Bradas Pittas) ir jį nužudžiusį „bailį“ Robertą Fordą (akt. Casey Affleckas). Ir jei dauguma šio sąrašo filmų juokiasi iš gangsterio mito bei tyčiojasi iš tų, kurie seka jo pėdomis, tai Andrew Dominiko vesternas labai rimtai analizuoja mitologizuotą smurtą bei vidutinybę, negalinčią priaugti iki savo paties fantazijų.
Beveik tris valandas trunkanti egzistencinė dviejų vyrų drama yra sukurta tiesiog idealiai. Rogeris Deakinsas, dar žinomas kaip vienas svarbiausių šio amžiaus operatorių, niekada nėra pagavęs tokių tyrų, šviesių kadrų, Nickas Cave‘as niekada nėra sukūręs gražesnės muzikos, o B.Pittas ir C.Affleckas niekada nėra sugebėję pasakyti tiek daug beveik nekalbėdami.
„Bet kokia kaina“ / Hell of High Water
Norėdami išgelbėti savo ūkį broliai Tobis (akt. Chrisas Pine'as) ir Taneris (akt. Benas Fosteris) ima plėšti bankus. Tobis stengiasi tai daryti kuo atsargiau, nes jei jau vagi tūkstančius dolerių tiesiai priešais kameras, reikia bent gerai susiplanuoti pabėgimą, bet jo broliui organizuoti nepatinka ir jis daro ką nori bei kaip nori.
Davido Mackenzie filmas yra vienas tų paprastų, dviračio neišradinėjančių trilerių, kurie rizikuoja praslysti pro akis. Turbūt šiųmetinių „Oskarų“ dėmesio jam sulaukti padėjo Jeffas Bridgesas, vaidinantis brolius medžiojantį policininką, vienodai užknistą nusikaltėlių ir savo paties kolegų.
„Lok, stauk arba šauk“ / Lock, Stock and Two Smoking Barels
Guy Ritchie'io kriminalinė komedija pirmauja šiame sąraše pagal nevykėlių skaičių. Po to, kai keturių draugų afera laimėti šimtus tūkstančių kortomis nepavyksta, jie lieka skolingi už save galingesniems gangsteriams. Šie kaip kompensacijos norėtų vieno iš vaikinų tėvo baro, bet draugai bando išsisukti pavogdami du senovinius šautuvus. Galiausiai visų, norinčių pasipelnyti, planai taip susiplaka, kad juos suprasti sunku net patiems veikėjams, jau nekalbant apie žiūrovus.
Visa G.Ritchie'io karjera yra pastatyta ant daugiau ar mažiau nevykusių veikėjų, bandančių kažkaip išsisukti iš situacijos, kurioje jie iki galo nesusigaudo. „Lok, stauk arba šauk“ yra geriausias to pavyzdys ir filmas, kurį norėtųsi žiūrėti bent tris sezonus.
„Kieti bičai“ / The Nice Guys
Visi Shane‘o Blacko filmai yra apie detektyvus, kurie sprendžia bylas tokiais netradiciniais ir tokiais neapdairiais metodais, jog galiausiai pasidaro sunku suprasti, kodėl jie yra „geriečiai“.
Šįkart detektyvų pora – Džeksonas (akt. Russellas Crowe'as), daugiau dirbantis kaip profesionalus mušeika, ir Holandas (akt. Ryanas Goslingas), apskritai daugiau geriantis, nei dirbantis. Jie pasamdomi rasti dingusią merginą, bet viskas, žinoma, gerokai sudėtingiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daugelis S.Blacko šedevru laiko „Kiss Kiss Bang Bang“, tačiau pernykštis jo filmas yra lygiai toks pat juokingas ir gal net šiek tiek gudresnis.