Čia pateikiame dešimties virtualių kelionių sąrašą. Jose – nuo Pietų Ameriką skrodžiančio motociklo, kurio bagaže – revoliucija, iki per Ajovą riedančios ir brolišką ištikimybę gabenančios žoliapjovės.
„Nederlingos žemės“/ Badlands, 1973
Terrence‘as Malickas – preciziška kinematografija, subtilia filosofija ir gamtai dedikuotu ypatingu dėmesiu pasižymintis režisierius. Ši kūrybinė disciplina pastebima ne tik žymiausiose amerikiečio kino juostose, bet ir dar prieš 20 metų trukusią profesinę pertrauką išleistuose filmuose. Vienas jų – ilgametražis debiutas „Nederlingos žemės“.
Režisierius atsisako romantinio patoso – šioje kino juostoje dominuoja sociopatija.
Kriminalinės dramos fabula – gana paprasta. Holly (akt. Sissy Spacek) – pasaulio pakrašty gyvenanti paauglė – įsimyli dešimčia metų vyresnį šiukšlininką Kitą (akt. Martinas Sheenas). Vaikinas – agresija piktnaudžiaujantis maištininkas, tad nenuostabu, kad Holly tėvas (akt. Warrenas Oatesas) bekompromisiškai prieštarauja jaunuolių draugystei. Porai belieka bėgti, o bėgant – instinktyviai šalinti kelyje pasitaikiusias kliūtis, kurių, tiesa, vis daugėja.
Nors „Nederlingos žemės“ neretai yra lyginamos su kiek anksčiau pasirodžiusia nusikaltėlių meilės istorija „Boni ir Klaidas“ (1967), T.Malicko kūrinys nestokoja autentikos. Režisierius atsisako romantinio patoso – šioje kino juostoje dominuoja sociopatija. Dramoje žiūrovas stebi ir kelionės metaforas. Kaip toli galima „važiuoti“ laužant moralaus elgesio normas?
Panašu, kad visi pažeidėjai yra pasmerkti atsidurti aklavietėje. Esminiai dėsniai „Nederlingose žemėse“ formuojami gana aiškiai – gamta yra universali, visus pabėgėlius priimanti užuovėja. Tiesa, tol, kol jos harmoningos ramybės eilinį sykį nesudrumsčia kietakaktė civilizacija.
„Lietaus žmogus“/Rain Man, 1988
Lengvasis automobilis – intymi erdvė, tad ilga kelionė – svari paskata tiek draugystę sustiprinti, tiek ją sugadinti. Tokioje santykių kryžkelėje atsiduria pagrindiniai 4 „Oskarus“ pelniusios režisieriaus Barry Levinsono dramos „Lietaus žmogus“ veikėjai.
Charlie Babbittas (akt. Tomas Cruise‘as) – įvairiausio pobūdžio maklėmis besiverčiantis verslininkas-„trintukas“ – sužino, kad mirė jo tėvas. Vyras paveldi klasikinį automobilį, tačiau 3 milijonų vertės turtas pavedamas deramai nepažintam vyresniajam broliui Raymondui (akt. Dustinas Hoffmanas). Vyras turi savantizmo sindromą (autizmo atmaina, pasireiškianti sutrikusiu vystymusi ir itin sustiprėjusiais kai kuriais psichiniais gebėjimais), tad dienas leidžia psichiatrų globoje. Finansinės naudos siekiantis Charlie vyresnėlį... pagrobia, tačiau pagrobimas – ne visai sėkmingas, nes netrukus Raymondas atsisako skristi lėktuvu. Jaunėliui tenka taikstytis ne tik su ilga kelione automobiliu, bet ir keistais brolio įpročiais.
Nors „Lietaus žmogus“ yra lengvai nuspėjama, holivudinių klišių nestokojanti kino juosta, filmas turi nemažai stiprybių. Dinamiškas, nuvažiuotam keliui tolygus bendrakeleivių santykių virsmas, terpės abejonėms nepaliekantis D.Hoffmano kuriamas personažas ir saikingai dozuojamas humoras yra kertiniai, žiūrovo dėmesį iki paskutinių minučių išlaikantys dramos poliai. Galbūt B.Levinsono kūrinys nėra pati geriausia edukacija, kadangi kino juosta tiek kuria, tiek griauna autizmą ir savantizmą supančius stereotipus, tačiau šios temos pasirinkimas – sveikintinas, svarus ir reikalingas.
„Centrinė stotis“/Central Station, 1998
Tuo tarpu kitoje pasaulio pusėje stūkso gerokai nuo Holivudo nutolusi „Centrinė stotis“. Kompleksiška režisieriaus Walterio Salleso drama – savotiška duoklė neorealizmui.
Isadora (akt. Fernanda Montenegro) – karjerą baigusi mokytoja, neraštingų žmonių vardu rašanti laiškus ir taip užsidirbanti pragyvenimui. Moteris – pavargusi ir veikiau ne gyvenanti, o egzistuojanti. Psichologinis nuovargis akivaizdžiai rezonuoja su bjauriu Isadoros būdu – buvusi mokytoja savotiškai teisia savo klientus, neišsiųsdama jų laiškų.
Tarp pasinaudojusių paslauga – devynmetis berniukas Josué (akt. Vinícius de Oliveira) ir jo motina (akt. Soia Lira), siunčianti žinią vaiko niekada nematytam tėvui ir taip bandanti suvienyti išsibarsčiusią šeimą. Deja, nesėkmingai – netrukus moterį mirtinai partrenkia autobusas, o jos sūnus lieka vienui vienas stotyje zujančių bejausmių prašalaičių minioje. Isadora – toli gražu ne pati jautriausia persona, tačiau net ir jos širdyje sukirba empatija – moteris nusprendžia padėti vaikui surasti kitoje Brazilijos pusėje gyvenantį tėvą.
Nors „Centrinės stoties“ naratyvo centre analizuojami dviejų nepažįstamų, skirtingų ir tuo pačiu labai panašių žmonių santykiai bei žmogiškumo, empatijos problematika, filme čiuopiamos ir kitos, nors ir ne taip akivaizdžiai dėstomos, temos.
Režisierius tykiai dokumentuoja nacionalinius Brazilijos skaudulius: skurdą, švietimo stoką, nusikalstamumą ir makabrišką kovą su juo. Operatoriaus kamera dažnai krypsta į religiją – viso filmo metu žiūrovą lydi šventųjų ikonos, piligriminės apeigos, bibliniai vardai.
Kino juosta nesukelia katarsio (bando, tačiau stokoja organikos), bet jos daugialypiškumas, su fikcine fabula persipinanti Brazilijos realijų dokumentacija, nacionalinės vilties paieškos kartų kompromise ir gabūs aktoriai kuria nuoširdaus autorinio kino įspūdį.
„Tikra istorija“/The Straight Story, 1999
Nuskambės buitiškai, tačiau „Tikra istorija“ – tematiškai bene normaliausia Davido Lyncho kino juosta (nors pats režisierius ją įvardino kaip „labiausiai eksperimentinę“). Galbūt todėl, kad ši – paremta ne amerikiečio sapnais ir meditacijų metu apsireiškusiomis vizijomis, o, kaip ir byloja filmo pavadinimas, realiu nutikimu.
Garbaus amžiaus, į sandorius su prastėjančia sveikata nesileidžiantis Alvinas Straightas (akt. Richardas Farnsworthas) gauna nemalonią žinią apie kitoje valstijoje gyvenantį brolį Lyle‘ą (akt. Harry Deanas Stantonas) – šis patyrė insultą. Nors broliški santykiai – seniausiai suskeldėję, Alvinas ryžtasi vykti pas nelaimėlį. Dėl prasto regėjimo ir vis sunkiau valdomų kojų senelis nebegali vairuoti automobilio, tačiau net ir tai jo neatgraso nuo išvykos. Senjoras maždaug 200 kilometrų kelionei balnoja vos 8 km/val. greitį galinčią išvystyti trisdešimtmetę žoliapjovę.
Šis biografinis unikalios kelionės epas žavi ne vienu bruožu. Pirmiausia, „Tikra istorija“ yra tikra istorija – ne, ne tik realių įvykių inspiruota, bet pastarąją ne tik idėjiškai, tačiau ir chronologiškai atkurianti kino juosta. Tai – gana lėtas, atlapaširdiškas ir dėl to toks stiprus filmas, aiškiai siunčiantis paveikią žinutę apie tikrąjį gyvenimo grožį. Bene visi girdimi dialogai – gilūs ir reikšmingi, it pilnai, nedalomai dėlionei būtinos detalės. „Tikra istorija“ – kiek netikėtas, tačiau tikras liudijimas apie tikrus žmones ir tokį patį gyvenimo kelią.
„Per žingsnį nuo šlovės“/Almost Famous, 2000
Nerūpestingas koncertinis turas su perspektyvia aštuntojo dešimtmečio rokenrolo grupe – vienas malonaus sapno scenarijų. Vis tik vėjavaikiškas fasadas neretai gali būti kiek apgaulingas – šią moralinę dilemą eskaluoja režisierius Cameronas Crowe kelio dramedijoje „Per žingsnį nuo šlovės“.
Williamas Milleris (akt. Patrickas Fugitas) – nepriekaištingai išauklėtas, tačiau vietos pasaulyje nerandantis paauglys. Mokykloje iš kiek per jaunai atrodančio geraširdžio tyčiojasi bendraklasiai, o namuose laukia nors ir mylinti bei mylima, tačiau ultraglobėjiška motina. Laisvės pūsteli akivaizdus Williamo talentas – vaikinas itin brandžiai rašo apie muziką. Paauglio plunksna nelieka nepastebėta ikoninio žurnalo „Rolling Stone“ – jo redaktorius jaunajam žurnalistui pasiūlo sėdynę šviežių rokenrolo dievaičių „Stillwater“ koncertinio turo autobuse. Transporto priemonėje – ne tik muzikantai, su jais keliaujančios fanės-palydovės, bet ir visi lengvabūdiškos kelionės atributai: alkoholis, narkotikai, pasilinksminimai bei pažintys prabangiuose viešbučiuose. Atmetus kelias sudedamąsias dalis – beveik profesinė idilė, tačiau net ir ji turi savo nematomą (dėl to dar pavojingesnę) kainą. Williamas klimpsta tiek profesionalaus objektyvumo ir asmeniškumų sankirtoje, tiek žalingose vizijose, tiek puikiai maskuojamuose bandymuose juo pasinaudoti.
Sąlyginai autobiografinis kūrinys „Per žingsnį nuo šlovės“ – to laiko amerikietiška laisvės dvasia pulsuojanti kino juosta. Galbūt ne visada subtilus, tačiau veiksmingas humoras, žurnalistinio darbo peripetijos, nutrūktgalviška rokenrolo grupės kasdienybė, ryškūs personažai ir solidus muzikinis filmo pamatas – darnus kinematografinis lydinys. Tuntas grupių pavadinimų ir pavardžių, skambantys „Led Zeppelin“ ar Davidas Bowie tampa tiek vaizdinga muzikos pamoka mėgėjui, tiek malonia atrakcija kompetentingam klausytojui.
„Taip pat ir tavo mamą“/And Your Mother Too, 2001
Kiek kvailas, instinktų stimuliuojamas jaunystės pulsas, it mediatorius pastarąjį auklėjanti branda, aistra gyvenimui ir lėkimas išdegus akis – procesai, dominuojantys Alfonso Cuaróno kelio dramedijoje „Taip pat ir tavo mamą“.
Julio (akt. Gaelis García Bernalis) ir Tenochas (akt. Diego Luna) – į kelionę savo merginas išlydėję bičiuliai – pernelyg negedi. Jaunieji hedonistai draugių išvyką mato kaip galimybę nevaržomai pasilinksminti. Vestuvių šventėje duetas susipažįsta su Luisa (akt. Maribel Verdú) – labai patrauklia Tenocho pusbrolio žmona. Vaikinai bando suvilioti trisdešimtmetę kviesdami ją į jų išgalvotą paplūdimį – deja, nesėkmingai. Tiesa, moteris, sužinojusi, kad jos vyras jai – neištikimas, atlyžta, nusigręžia nuo sutrupėjusios nūdienos ir priima jaunėlių pasiūlymą. Trijulė leidžiasi į kelionę ne tik po laukinę Meksiką, bet ir asmeninius santykių bei seksualinių patirčių labirintus.
Iš pažiūros A.Cuaróno kūrinys statomas ganėtinai primityvaus paveikumo priemonėmis – jaunatvišku gašlūniškumu ir nerūpestingomis linksmybėmis. Ši perspektyva yra apgaulinga. Ne taip akivaizdžiai, tačiau taip pat dažnai sutinkama mirties, gyvenimo trapumo tema, nagrinėjamos politinės ir socialinės Meksikos realijos, kvestionuojama seksualumo samprata – atviros filmo scenos yra tik pastarosios karkasas. Nedidelio biudžeto kūrinys „Taip pat ir tavo mamą“, filmuotas rankoje telpančia vaizdo kamera ir leidęs aktoriams improvizuoti, yra itin gyva ir aistringa kinematografinė patirtis, taikliai referuojanti ne tik į jauną kraują, bet ir fundamentalias gyvenimo temas.
„Sugrįžimas“/The Return, 2003
Rusų kino renesanse atgimęs Andrejaus Tarkovskio gludintas kinematografinis misticizmas – tokios poetiškos apybraižos, spėju, gali lydėti tik vieną šiuolaikinį Rusijos režisierių – Andrejų Zviagincevą. Jo debiutinė drama „Sugrįžimas“ – mistiška daugiau nei norėtųsi.
Ivanas (akt. Ivanas Dobronravovas) ir Andrejus (akt. Vladimiras Garinas) – be tėvo augę, tačiau itin glaudų tarpusavio ryšį išsiugdę broliai. Paprasta diena tampa neeiline, kai namo grįžę vaikai išvysta 12 metų nematytą tėvą. Šis, galimai grįžęs iš karo Čečėnijoje arba Afganistane, siekia susigrąžinti tėvo statusą.
Nors berniukų motina planui nepritaria, vyras su Ivanu ir Andrejumi išvyksta į žvejybą. Kol vyresnysis brolis besąlygiškai bando lipdyti niekada neegzistavusį ryšį, po gynybiniu kiautu pasislėpęs jaunėlis brolis nepažįstamojo atžvilgiu išlieka šaltas. Kurti sveikų santykių nepadeda ir griežta tėvo propaguojama disciplina, kuria jis siekia vaikams įkrėsti vyriškumo.
„Sugrįžimas“ – aukštai pakelta kinematografinė kartelė, padiktavusi kokybinį normatyvą tolimesniems režisieriaus darbams. Žvarbi lėto kino estetika, poliarinės Sankt Peterburgo naktys, psichologinės opos, be atvangos persekiojanti įtampa ir brandūs, itin realistiški vaikų kuriami personažai jungiasi į šalto ir nepriklausomo autorinio kino kūrinį. Trijulės kelias, skirtingai nei didesnė šio filmų sąrašo dalis, nesprogsta itin spalvingu koloritu – „Sugrįžimas“ emociniais užribiais žiūrovą gniuždo, šokiruoja, stingdo.
Stingdo ne tik jais, tačiau ir filmo sėkmę užtemdžiusiu negailestingu sutapimu. Kino juostos pradžioje į ežerą nuo bokštelio šokantį Andrejų įkūnijęs jaunasis aktorius V.Garinas po filmavimų, paskatintas draugų ir prie vandens telkinio buvusių merginų, nėrė į ežerą nuo panašios konstrukcijos – nuskendusio vaikino kūną trims dienoms pasiglemžė ledinis vanduo.
„Motociklininko dienoraštis“/The Motorcycle Diaries, 2004
Kino kalba įamžinti vieno garsiausių revoliucionierių ideologinės brandos kelią – kebli užduotis. Kebli dėl būtinybės įdėmiai paisyti ne tik faktinės informacijos, bet ir visų politkorektiškumo vadovėlyje suguldytų apibrėžimų. Režisierius Walteris Sallesas šios užduoties nepabūgo – brazilas biografinėje kelio dramoje užfiksavo Ernesto Guevaros tapsmą Che Guevara.
„Motociklininko dienoraštis“ – 23 metų amžiaus būsimo Kubos partizanų lyderio memuarais paremtas pasakojimas apie 1952-ųjų 14 tūkst. kilometrų ekspediciją motociklu. Tuomet dar medicinos studentas Ernesto (akt. Gaelis García Bernalis), vedamas jaunatviško entuziazmo ir draugėn pasikvietęs bičiulį Alberto Granado (akt. Rodrigo De la Serna), ryžtasi iš Buenos Airių nukakti į Venesuelą. Keičiasi kraštovaizdžiai, keičiasi ir filmo herojai – nuotykių troškulys palaipsniui transformuojasi į Lotynų Amerikos identiteto ir asmeninės savasties paieškas.
Draugų įveiktas kelias rezonuoja su besikeičiančiomis jų vertybėmis – tūkstančiai kilometrų jau veda ne tik į Venesuelą ar kūniškus malonumus, bet ir intensyviai radikalėjančią, vis užtikrinčiau revoliucines idėjas eskaluojančią ir atsiskleidžiančią E.Guevaros asmenybę.
Unikalia gamtos estetika prikaustantis, čiupti kuprinę ir leistis į kelioninį epą skatinantis filmas. Poetinė, idealistines marksisto revoliucionieriaus vizijas fiksuojanti coming-of-age drama. Žmogiškumo bei neblėstančio jaunos asmenybės užsidegimo kupina kino juosta ir Che Guevaros vertybines kerteles puikiai išjautęs G.G.Bernalis. Visa tai sugula kinematografiniuose „Motociklininko dienoraščio“ puslapiuose.
„Nebraska“/Nebraska, 2013
Ar dažnai esame pakankamai kantrūs, kad dėl artimo žmogaus laimės tamsiame užkaboryje paslėptume savo nuostatas ir pildytume mūsų akyse galbūt nelogiškus, tačiau artimajam itin reikšmingus norus? To klausia režisierius Alexanderis Payne‘as, o jo kelio dramedijos „Nebraska“ veikėjui nelieka nieko kito, kaip tik teigiamai atsakyti į šį klausimą.
Bilingse, Montanoje, policijos pareigūnas sustabdo greitkeliu einantį senolį. Jis – žilaplaukis Woody Grantas (akt. Bruce‘as Dernas), pėsčiomis išsiruošęs į 1000 kilometrų žygį tam, kad atsiimtų laimėtą milijono dolerių prizą. Deja, aukso puodo nėra, esti tik senatvėje sugrįžęs naivumas – senjoro sūnus Davidas (akt. Willas Forte) akimirksniu supranta, kad pašto dėžutėje rastas apie laimėjimą pranešęs laiškas – tik banalus reklaminis triukas. Vis tik stuobrys tėvas neprisileidžia jokių bandymų jam išaiškinti tiesą, tad Davidas galiausiai, nors ir sukandęs dantis, nusprendžia Woody nugabenti į Nebraskoje stūksantį Linkolną.
5 „Auksiniams gaubliams“ bei 6 „Oskarams“ nominuota juodai balta „Nebraska“, kurios humoras – identiškų spalvų, yra subtilus, net gurmaniškas kelio filmas. Nors pastarojo problematika (fabula centruojama ties ne itin artimos, tačiau ilgame kelyje vis dar suartėti galinčios šeimos santykiais) primena tiek jau aptartą „Lietaus žmogų“ ar „Tikrą istoriją“, A.Payne‘o kino juosta išsiskiria nestandartiniais sprendimais. Kompleksiški veikėjai, intelektualūs juokeliai, minėto kolorito kinematografija ir tvyranti keista emocija „Nebraską“ paverčia šviežiu, retai sutinkamos ir dėl to labai reikalingos kino kalbos kūriniu.
„Lokas“/Locke, 2013
Esti kino juostų tipas, vertas atskiro pjedestalo dėl jame atsiskleidžiančio specifinio, ypatingo talento, kam jis bepriklausytų – scenarijaus autoriui, režisieriui ar aktoriui. Tai filmai, pajėgūs sudominti viena erdve, vienu veikėju ar vienu veikėju vienoje erdvėje. Tokio pobūdžio yra 1957-ųjų „12 įtūžusių vyriškių“, toks yra ir 2013-aisiais kino teatruose pasirodęs „Lokas“.
Statybų meistras Ivanas Locke‘as (akt. Tomas Hardy), jo BMW X5, iš Birmingamo į Londoną vedantis greitkelis ir 36 telefoniniai skambučiai – esminiai Steveno Knighto režisuotos dramos poliai. Didžiausio karjeros iššūkio išvakarėse vyras sužino, kad jo vienos nakties meilužė patiria priešlaikinį gimdymą. Nors šiai moteriai Ivanas nieko nejaučia, vyras rizikuoja tiek gigantiško projekto sėkme ir aukštomis pareigomis, tiek šeimos pasitikėjimu ir gerove – vien tam, kad nekartotų savo tėvo klaidos ir būtų šalia greitu metu gimsiančio kūdikio. Vienas kitą vejantys telefoniniai skambučiai be atvangos tikrina Ivano psichologinius resursus ir vyro automobilį daro vis panašesnį į ankštą, klaustrofobiją varančią dėžutę.
„Loko“ smaigalyje, žinoma, yra Tomas Hardy. Brandus, atsakingas, liūdnas, sutrikęs, sprogstantis –aktoriaus precizika prikausto, įtikina, kviečia tapatintis. Naktinis, kiek 2011-ųjų „Važiuok“ estetiką primenantis koloritas greitkelį nukloja sodria melancholija ir atskalūniškomis emocijomis.
Ivano dialogai tiek su telefoniniais pašnekovais, tiek su automobilyje tariamai sėdinčiu tėvu, tiek su savimi – gilūs ir sustyguoti, nuosekliai tapantys psichologinį vyro portretą. Išvardintų kino kalbos elementų dermė jaudina ir intriguoja. Nors iš pažiūros ši kino juosta – tik apie automobiliu važiuojantį vyrą, minėta dermė į gerklę grūdą sunkiai nuryjamą įtampos gniužulą. „Lokas“ – nepatogus, ausų būgnelius užgulantis kelias atsakomybės prisiėmimo ir vidinio susitaikymo link – net jei tai kainuotų automobilio išorėje likusį pasaulį.