Šiame dešimtuke pateikiami per pastaruosius penkerius metus sukurti filmai daro būtent tai – šimtus kartų aptartoje temoje atranda ką nors naujo ir priverčia mus dar kartą prisiminti istorijos pamokas.
„Sauliaus sūnus“ / Son of Saul
Ar yra kas nors, ką galima pasakyti apie „Sauliaus sūnų“ ir kas dar nėra plačiai aptarta? Vargu – László Nemeso juosta buvo labiausiai išgirtas 2015-ųjų metų kūrinys, laimėjęs geriausio užsienio filmo „Oskarą“ ir daugelio kritikų dešimtukų pirmąsias vietas.
Aušvico koncentracijos stovykloje Saulius dirba specialiame būryje, atsakingame už kitų stovyklos kalinių atvedimą į dujų kameras bei jų lavonų tvarkymą. Kartą lavonų krūvoje jis pamato sunkiai kvėpuojantį berniuką. Nuo šios akimirkos Saulius žino – tai jo sūnus, ir privalu jį teisingai palaidoti.
Vengrų juosta sugeba įtikinti nesuvokiama koncentracijos stovyklos kasdienybe. Tai pasaulis, nesuprantamas per klasikinės etikos prizmę, bet būtinas, norint iš tiesų pažvelgti į įvykusią tragediją – ne dramatizuotą jos versiją, bet ją pačią. „Sauliaus sūnus“ kalba apie gyvą žaizdą, tokią pribloškiančią savo žiaurumu, jog žiūrovas mieliau renkasi supaprastinti ją iki kankintojų ir kankinamųjų vaidmenų, neleisdamas šiems persidengti. Tačiau užuot sukūręs dar vieną filmą apie nužudytus žmones, L.Nemesas kalba apie gyvuosius, iš kurių koncentracijos stovykla ištrina bet kokį žmogiškumą.
„Minų laukas“ / Land of Mine
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus nebuvo labiau nekenčiamo žmogaus nei vokiečių eilinis. Paties mūšio nematę jaunuoliai atvežami į Daniją nukenksminti tūkstančių ten paliktų minų. Viskas daroma plikomis rankomis, o dėl jų saugumo niekas pernelyg nesijaudina – net jei visi mirs, kas čia tokio?
Mažiausiai tai jaudina juos prižiūrintį seržantą (akt. Rolandas Mølleris), laikantį vokiečius šiukšlėmis. Žinoma, išminuotojai yra paprasti vaikinai, už karo siaubą atsakingi ne daugiau nei bet kurie kiti dvidešimtmečiai. Kasdien imdamiesi neįmanomai ilgos užduoties, jie laukia mirties už nusikaltimus, kurių nepadarė.
Martino Zandvlieto juostos veiksmas vyksta viename lauke, tačiau tai galbūt labiausiai įtemptas sąrašo filmas. Į veiksmą po karo įtraukiamas žiūrovas neturi jokio noro nuteisti veikėjus ir yra pasmerktas sekti gyvenimus tų, kuriems bet kuri minutė gali baigtis kruvina mirtimi.
„Nekaltosios“ / The Innocents
Lenkijos bei Prancūzijos drama „Nekaltosios“ savo žiūrovams iškelia sudėtingą etinę dilemą. Karo kontekstas šįkart įveda į platesnį tikėjimo klausimą, kaip visuomet neduodantį aiškių atsakymų.
1945-ųjų žiemą Lenkijoje jauna gydytoja Mathilde (akt. Lou de Lâage) ieško vokiečių stovyklose išgyvenusių prancūzų karių. Kartą pas ją apsilanko lenkų vienuolė, maldaujanti gydytojos vykti su ja. Išvažiavusi kartu, Mathilde randa grupę nėščių seserų.
Tai visomis prasmėmis klasikinis filmas, kurio didžiausios stiprybės yra nepaprastai estetiškai sukurti kadrai bei dėmesį kaustanti L.de Lâage. Režisierės Anne Fontaine žvilgsnis nukreiptas į žmogų, sugebantį tikėti net tada, kai viskas aplinkui jau sudegė. Kaip sakoma filme: „Tikėjimas yra dvidešimt keturios valandos abejonių ir viena minutė vilties.“
„Pjūklo ketera“ / Hacksaw Ridge
Neįtikėtinai tikra istorija paremtas filmas pasakoja apie Desmondo T.Dosso (akt. Andrew Garfieldas) norą kariauti nepaimant ginklo į rankas. Griežtai laikydamasis savo tikėjimo, Desmondas atsisako bet kaip žaloti kitą ir į frontą patenka tik praėjęs ilgą karinio teismo procesą.
Religinis „Pjūklo keteros“ motyvas vietomis gali pasirodyti kiek naivus, bet Melo Gibsono sukurtos mūšio scenos yra neabejotinai įspūdingos. Prie tikrojo karo autorius prieina po valandą trukusios pažinties su Desmondu, tad kai aplink ima skrieti kulkos, žiūrovas puikiai žino, kad net dabar šis neturi, kaip apsiginti, o karo lauko chaosas leidžia sukurti vienas įspūdingiausių veiksmo scenų pastarųjų metų kine.
„Kylantis vėjas“ / The Wind Rises
Vienintelis sąrašo filmas, pasakojantis apie Antrąjį pasaulinį karą Japonijoje. Vizualiai užburianti animacinė juosta seka Jiro Horikoshi gyvenimą, inžinieriaus, penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kūrusio karinius lėktuvus.
Paskutinysis legendinio režisieriaus Hayao Miyazaki filmas pateikia vakariečiams mažiau pažįstamus įvykius bei fiksuoja prieš savo valią su blogio imperija dirbti priversto žmogaus patirtis. Tokia Antrojo pasaulinio karo interpretacija mus pasiekia retai ir yra sveikintina, mat leidžia pažvelgti į žinomus įvykius iš naujos perspektyvos.
„Voluinė“ / Hatred
Vieną geriausių pastarųjų metų filmų apie Antrąjį pasaulinį karą žiūrovai galės išvysti „Kino pavasaryje“. Lenko Wojciecho Smarzowskio filme pasakojama apie Zosią (akt. Michalina Labacz), jauną lenkų valstietę, Voluinėje gyvenančią tarp ukrainiečių, lenkų ir žydų. Prieš jos pačios norus Zosia ištekinama už pasiturinčio vietinio našlio. Sovietų okupuotame kaimelyje gyvenimas darosi nebepakeliamas, tačiau netrukus užpuolus vokiečiams jis tampa ir mirtinai pavojingas. Vyksta žydų medžioklė, o ukrainiečiai vis aršiau kovoja už nepriklausomybę. 1943-iaisiais gatvėse prasidėjus atviram karui, šeimos išgyvenimas pareikalauja visų Zosios pastangų.
W.Smarzowkis veda aiškią politinę paralelę tarp karo metų ir šių dienų. Jo kūrinys skirtas nacionalizmo nagrinėjimui, bandant užčiuopti šio reiškinio šaknis. Nepaisant istorinio žanro, „Voluinė“ yra būtent šiandieniam pasauliui skirtas filmas, o tai puikiai įrodo faktas, jog Ukrainoje ši juosta uždrausta.
„Įniršis“ / Fury
Davido Ayerio trileris pasakoja apie 1945-aisiais Vokietijoje dislokuotą amerikiečių padalinį. Tanko „Įniršis“ įgulai vadovauja Brado Pitto vaidinamas „Karo tėtušis“.
Išklerusiu tanku judėdama pirmyn, vyrų kompanija dalijasi savo išgyvenimais ir bando rasti ką nors, kas leistų grįžti namo, nepraradus sveiko proto. Visa tai tenka daryti ne vien griaunamų miestų ar tankų dvikovų fone, bet galiausiai ir visiškoje vokiečių apsuptyje, iš kurios, rodos, kelio atgal nebėra.
Nieko keisto, jog po šio filmo D.Ayeris pradėjo dirbti su superherojų filmais: „Įniršis“ nėra tikroviškiausias filmas pasaulyje, bet jis pilnas energijos ir įtraukiančio veiksmo, idealiai tinkančio vakaro pramogai.
„Atpildas“ / The Railway Man
Karo metais padarytų veiksmų racionaliai suprasti neįmanoma. Tokia yra viena pamatinių „Atpildo“ prielaidų, leidžiančių nagrinėti dviejų žmonių santykį Antrojo pasaulinio karo metais ir praėjus keliems dešimtmečiams po jo.
Ericas (akt. Jeremy Irvine), jaunas britų kareivis, laikomas belaisviu Japonijos karo stovykloje. Tardytojai jį kankina ir net praėjus dešimtmečiams Ericas (akt. Colinas Firthas) vis dar jaučia patirtas traumas. Jis užsidaręs nuo pasaulio ir šiek tiek atsiveria tik savo mylimajai Pati (akt. Nicole Kidman). Netrukus paaiškėja, kad jį kankinęs tardytojas iki šiol gyvas, ir Ericas privalo nuspręsti, ką darys toliau.
Jei „Atpilde“ vaidintų eiliniai aktoriai, galbūt filmas greitai išdiltų iš atminties, tačiau kalbame apie Coliną Firthą, kuris priverčia patikėti emociškai išsunkiančia personažo istorija ir išgyventi su juo kiekvieną prisiminimų detalę.
„Ida“
2013-aisiais žiūrovus pakerėjusi „Ida“ nėra filmas apie Antrąjį pasaulinį karą. Tai filmas apie ilgalaikes karo pasekmes, juntamas dešimtmečius po jo.
Paweło Pawlikowskio drama seka jaunos vienuolės (akt. Agata Trzebuchowska) gyvenimą septinto dešimtmečio Lenkijoje. Prieš įšventinimą ji leidžiasi į kelionę pas paskutinę gyvą giminaitę – tetą Wandą (akt. Agata Kulesza). Iš šios mergina sužino, kad abu jos tėvai buvo karo metais nužudyti žydai.
Idos kelionė ieškant savo šaknų bei aiškinantis, kas ji iš tiesų yra, veikia kaip platesnio kultūrinio reiškinio, save iš naujo sukurti bandančios šalies metafora. Karo meto teisybė jam pasibaigus ima atrodyti barbariška, lygiai taip, kaip nepatyrus gyvenimo priimti vienuolės įžadai – naivūs. Tai bandymas stoti akis į akį su savo istorija, taip norint naujai perinterpretuoti save patį.
„Rūke“ / In the Fog
Sergejaus Loznitsos filmas pasakoja apie eilinį valstietį karo metais. 1942-aisiais dalį Sovietų Sąjungos žemių užėmus vokiečiams, Sušenia (akt. Vladimiras Svirskiy) apkaltinamas kolaboravimu. Vyras neketina bėgti ir aplinkybių yra įspaudžiamas į nepaprastai painią padėtį.
Kaip visuomet meditatyvus S.Loznitsos stilius tiks ne kiekvienam žiūrovui. Tačiau šia istorija režisierius sugeba paliesti retai kada Antrojo pasaulinio karo kontekste aptariamą temą – konfliktas vyko ne vien fronte, bet ir kasdieniame paprastų valstiečių gyvenime. Karas destabilizavo visą visuomenę, atsukdamas šalį prieš savo piliečius, o šiuos – vienas prieš kitą.
