700 metų sostinės jubiliejui parodos kuratorės – Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė, Regina Serbentienė, Anna Mikonis-Railienė, Renata Šukaitytė ir Sonata Žalneravičiūtė – atrinko įdomiausių filmų, sukurtų per pastarąjį šimtmetį, kadrus.
Pati paroda sukurta tarsi miesto labirintas, kuriuo einantys žiūrovai gali susipažinti su Vilniumi vis kitu ir netikėtu rakursu.
Septyniose salėse pristatomos skirtingos temos: „Sacrum“, „Gyvenu ir myliu“, „Vilniečiai“, „Tamsa ir šešėliai“, „Vaikų miestas“, „Iš rankų į rankas“ ir „Laisva dvasia“, atskleidžiančios tiek įvairių laikmečių pjūvius, tiek ir vis kitokį, unikalų įvairių tautybių žmonių santykį su pačiu miestu.
Daugiau nei šimto skirtingų metų kino kronikų, dokumentinių bei vaidybinių filmų fragmentai, sujungti į tematinius pasakojimus, leidžia susipažinti su istoriniais miesto liudijimais, žadina asmeninius prisiminimus bei parodo miestą tokį, kokį jį mato šiuolaikinio kino kūrėjai.
Apie Vilniaus istoriją, užfiksuotą kino juostoje, pokalbis su trimis parodos „Vilnius kine“ kuratorėmis Sonata, Aukse ir Regina.
Šimtas kino metų
– Parodoje atrinkote daugiau nei 100 filmų ištraukas, kuriose yra rodomas Vilnius. Nebejoju, kad tam turėjote peržiūrėti gausybę tiek istorinės, tiek ir šiuolaikinės kino medžiagos. O, sakykite, kada pirmą kartą kine pasirodo Vilnius?
Sonata Žalneravičiūtė: Tai susiję su 1909 metais Didžiojoje gatvėje duris atvėrusiu vienu pirmųjų Vilniaus kino teatrų, kuris vadinosi jo savininko Štrėmerio vardu. Žinoma, kad šeimininkas pats filmavo ir savo kino teatre rodė dokumentinius Vilniaus vaizdus – lenktynes, gaisrą ir pan. Tokiu būdu, tikėtina, jis siekė pritraukti daugiau žiūrovų į kino teatro salę – juk visais laikas žmonėms ekrane įdomu pamatyti ne tik pažįstamas vietas, bet ir save pačius. O ką jau kalbėti apie laiką, kai tai buvo visiška naujovė. Apie šią medžiagą žinoma iš kino teatro anonsų, deja, ji nėra išlikusi.
Ar Vilnius galėjo dominti brolius Lumiere'us, į įvairius pasaulio miestus „paleidusius“ daugybę operatorių, kurie filmavo „egzotines kronikas“, o vėliau jos buvo rodomos skirtingų šalių gyventojams, šiandien pasakyti yra sunku. Gal kokiame Prancūzijos archyve iki šiol tebedulka seniausi juostoje užfiksuoti Vilniaus panoramų ar kasdienio gyvenimo vaizdai?
Gal kokiame Prancūzijos archyve iki šiol tebedulka seniausi juostoje užfiksuoti Vilniaus panoramų ar kasdienio gyvenimo vaizdai?
O gal kur nors Rusijoje – juk tuo metu Vilnius buvo carinės Rusijos imperijos dalimi. Tačiau turint galvoje istorines aplinkybes, gausybę kataklizmų, ištikusių šias teritorijas per pastarąjį šimtmetį, tai mažai tikėtina, nors ir nėra neįmanoma.
Tuo tarpu seniausias kino fragmentas, kurį galima išvysti šioje parodoje yra iš 1919 m. kino kronikos „Pėstininkų žygis į Vilnių“, kurioje užfiksuotas lenkų armijos įžengimas į miestą. Tad galima tvirtinti, kad šiuo metu Vilniaus užfiksavimo kine istorija siekia kiek daugiau nei šimtmetį.
Pirmieji Vilniaus vaizdai dažniausiai yra susiję su istoriniais įvykiais. Tarkime, 1927 metų kronikoje lygiagrečiai rodome Jono Basanavičiaus laidotuvių procesiją ir vaizdus iš Juzefo Pilsudskio apsilankymo Vilniuje minint Aušros Vartų Marijos paveikslo karūnavimo iškilmes. Per pastarąjį šimtmetį Vilnius ne kartą ėjo iš rankų į rankas, virš jo plevėsavo skirtingos vėliavos, tad tai, neabejotinai, atsispindi ir kino juostoje užfiksuotoje istorijoje.
Vis dėlto, rinkdamos parodai filmų ištraukas, mes koncentravomės ne tiek į istorines epochas bei įvykius, kiek į patį miestą – siekėme, kad pats miestas čia taptų ne tiek scena įvykiams, kiek pats būtų pagrindiniu herojumi, per kurį, cituojant režisierių Almantą Grikevičių, ir teka laikas. Juk nors valdžios ir žmonės keičiasi, tačiau sienos ir bokštai išlieka tie patys.
Vilnius – herojus
– O ką reiškia miestas kaip herojus?
Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė: Dar prieš pradėdamos atsirinkinėti filmus, žinojome kai kurias juostas, kuriose Vilnius išties nėra tik scenografija ar veikėjų dramos vieta. Galima sakyti, kad tai tikrai yra filmai apie Vilnių.
Tarkime, klasikiniai A.Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“, Algirdo Aramino „Kai aš mažas buvau“ arba šiuolaikinių režisierių Audriaus Juzėno „Rojuje irgi sninga“, Romo Lileikio „Aš esu“– tai filmai, kuriuose pats miestas yra tartum veikėjas, apie kurį ir sukasi visas veiksmas. Kai kuriuos iš šių filmų galima rodyti ištisai, nes miestovaizdžiai juose yra neatsiejama viso pasakojimo dalis.
Sonata Žalneravičiūtė: Mieste, nepriklausomai nuo to, kam jis priklauso, visada esama gyvenimo įvykių, o žmonės myli ir švenčia, vyksta procesijos arba mitingai. Tačiau rinkdamos filmus, mes bandėme atsiriboti nuo konkrečių įvykių, politinių epochų, o visų pirma akcentuoti patį miestą ir tuos fragmentus, kur Vilnius geriausiai atsiskleidžia ir pats tampa veikiančiuoju. Kiemeliai, skersgatviai, bažnyčios – tai labiausiai atpažįstami Vilniaus „bruožai“, kuriais ir pristatomas paties miesto gyvenimas.
Svarbu ir tai, kaip per laiką keičiasi pats miestas. Tarkime, viena iš parodos temų yra „Sacrum“. Joje rodomos Vilniaus bažnyčios, jose vykstančios apeigos, procesijos. Šalia ir sovietmečio kadrai, kuriuose tos pačios bažnyčios paverstos sandėliais ar knygų saugyklomis. Dar vėliau mieste pasirodo ir visiškai naujos, iki tol nebuvusios tikėjimo formos, pavyzdžiui, krišnaitų eisenos. Visuose šiuose kino epizoduose galima matyti ir žmones, tačiau jie nėra svarbiausi. Šiame kino kadrų iš įvairių laikmečių kaleidoskope esminis veikėjas yra pats miestas.
Kiemeliai, skersgatviai, bažnyčios – tai labiausiai atpažįstami Vilniaus „bruožai“, kuriais ir pristatomas paties miesto gyvenimas.
Tai puikiai atsiskleidžia ir 1944 metais režisieriaus Alfonso Žibo filmuotuose poetiniuose kadruose. Jis, visų pirma, pasakoja apie miestą, filmuoja jį romantiškai apšviestą rytinės saulės. Ir tik matydamas tuščias miesto gatves ir kai kur šmėkštelėjančias svastikas, supranti istorinį kontekstą ir priežastį, kur pradingo dauguma jo gyventojų.
Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė: Ir visiškai kitokį miestą matome pastaraisiais dešimtmečiais kuriamuose filmuose. Anksčiau tiek dokumentiniame, tiek vaidybiniame kine visas veiksmas išimtinai sukosi apie senamiestį, o su laiku galima pastebėti gerokai prasiplėtusią geografinę jo erdvę. Ir tai natūralu – per pastaruosius septynis dešimtmečius miestas gerokai išsiplėtė ir išaugo.
Būtent sovietmečiu kine imamas rodyti ne tik senamiestis, bet ir naujieji mikrorajonai. Tuo tarpu dabartiniais laikais kino kūrėjų dėmesys krypsta į miesto salas, pavyzdžiui, Šnipiškes ar Užupį, kurios anksčiau buvo ne tik nereprezentatyvios, tačiau ir pavojingos teritorijos.
Tad tyrinėjant, koks ir kaip per laiką kine vaizduojamas Vilnius, tampa akivaizdu, kad, jis tiesiog yra, o, visų pirma, keičiasi čia gyvenantys žmonės ir jų santykis su pačiu miestu. Net ir tos vietos, kurių nebeliko mainantis valdžioms ir epochoms, taip pat liudija paties miesto gyvenimo kaitą. Pavyzdžiui, kronikoje užfiksuotas kino teatro „Lietuva“ atidarymas, vėliau jis pasirodo ir Igno Miškinio filme „Lengvai ir saldžiai“ ir tai, matyt, yra paskutinis vaidybinis filmas, kuriame yra įamžintas šis, dabar jau nebeegzistuojantis pastatas. Ir tokių pranykusių miesto fragmentų išties yra gan nemažai.
Dabartiniais laikais kino kūrėjų dėmesys krypsta į miesto salas, pavyzdžiui, Šnipiškes ar Užupį, kurios anksčiau buvo ne tik nereprezentatyvios, tačiau ir pavojingos teritorijos.
Regina Serbentienė: Po Nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus vaizdavimas kine išties labai prasiplėtė. Tai yra susiję su žmonių patirtimis ir visiškai kitokia jų miesto samprata. Tarkime režisieriaus Sauliaus Drungos „Anarchija Žirmūnuose“ veiksmas vyksta niekuo neišskirtiniame sovietiniame mikrorajone, I.Miškinio „Lengvai ir saldžiai“ – nykioje prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje Savanorių gatvėje, o Tomo Smulkio „Žmonės, kuriuos pažįstam“ – Karoliniškėse bei Perkūnkiemyje. Tad šiandien Vilniaus vaizdas kine yra gerokai prasiplėtęs ir apima ne vien tik sakraliąją bei istorinę senamiesčio erdvę.
Pamatyti miestą savaip
– O ar tokiu atveju Vilnius kine tebėra atpažįstamas ir identifikuojamas? Juk prekybos centrų aikštelės visur yra tokios pat, o miegamieji rajonai – panašūs. Ar tokiu atveju miestas vis dar išlaiko herojaus vaidmenį?
Sonata Žalneravičiūtė: Kiekvienas miestas turi savo išskirtines vietas, o kartu ir unifikuotas teritorijas, panašias į kitų miestų. Taip, tarkime, yra su gamyklomis, sandėliais ar prekybos centrais.
Vis dėlto, to tikrai negali pasakyti nei apie Lazdynus, nei Karoliniškes, kurie, anot architektūros istorikės Marijos Drėmaitės, buvo kuriami lietuvių architektų ir čia atsispindi lietuviškas mentalitetas, unikalus santykis su gamta bei savitas požiūris į kraštovaizdį. Tad šios vietos taip pat yra išskirtinės, o šiuolaikiniai režisieriai savo filmuose tą tik patvirtina.
– Kokios yra populiariausios šimtmečio Vilniaus erdvės, dažniausiai traukusios kino kūrėjų dėmesį?
Sonata Žalneravičiūtė: Tai, be jokios abejonės, yra susiję su senamiesčiu ir centrinėmis miesto dalimis. Ir dėl to nereikėtų stebėtis, juk, kaip minėjome, laiko skalėje šios vietos gyvuoja ilgiau nei naujieji miesto rajonai.
Na, o top vietų dešimtukas būtų toks: Gedimino prospektas, Pilies gatvė, Aušros Vartai ir Aušros gatvė, Katedros aikštė, Geležinkelio stotis, Universiteto gatvė ir kiemai, Didžioji gatvė, Šv. Jonų gatvė ir bažnyčia, Prezidentūra bei Rotušės aikštė.
– Jei reikėtų įvardyti didžiausią Vilniaus kaitą, kurią galima išvysti kine – kas tai būtų?
Sonata Žalneravičiūtė: Akivaizdžiausias pokytis susijęs su politinių permainų laikotarpiu, perėjus iš okupuotos į nepriklausomos valstybės gyvenimą. Tai, mano galva, ryškiausiai atsispindi vaikų temai skirtame kinu. Parodoje tam net turime atskirą salę, pavadintą „Vaikų miestas“: pagrindinis pasakojimas čia kaip tik ir sukasi apie vaikus ir jų pasaulį.
Parodoje galime matyti šiandien mums nebepasiekiamą, nors čia pat esantį, rodos, vis dar tą patį, mieląjį Vilnių.
Labiausiai įsimintini Vilniuje sukurti vaikams skirti filmai buvo sovietmečiu – tai A.Aramino „Kai aš mažas buvau“, Arūno Žebriūno „Gražuolė“, „Seklio Kalio nuotykiai“. Stebėtina yra tai, kad čia vaizduojamas laisvas vaikas – dabartiniame Vilniuje tokių beveik nebėra. O jei šiandien pamatai vieną mažametį, einantį senamiesčio gatve, iškart tampa neramu dėl jo saugumo. Tad šiandien matome visiškai kitą santykį tiek su socialine aplinka, tiek ir pačiu miestu.
Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė: Dar vienas pokytis – tai uždarais tapę senamiesčio kiemai, kurie, bent jau mano vaikystėje, buvo laisvai pereinami. Atsirinkę filmų kadrus, norėjome identifikuoti visas vietas, tad didžiausias iššūkis ir buvo susijęs su dabar uždarais kiemais. Tad parodoje galime matyti šiandien mums nebepasiekiamą, nors čia pat esantį, rodos, vis dar tą patį, mieląjį Vilnių.
Regina Serbentienė: Man sovietmečio laikotarpio kino medžiagoje į akis labiausiai krinta tai, koks tuomet miestas buvo aptriušęs ir apleistas.
Sonata Žalneravičiūtė: Žvelgiant į istorinius Vilniaus vaizdus iš tarpukario ar net sovietmečio, į akis krinta ir žmonių gausa miesto gatvėse bei aikštėse. Rodos, pagrindinis gyvenimas, prekyba, socializacija tuomet kaip tik ir vykdavo gatvėse. Sovietmečiu, žiūrėk, visur eilės – ar prie maisto parduotuvių, ar restoranų, ar kino teatrų... O šiandien mes turime jau ne žmonėmis, bet automobiliais užsikišusį miestą.
Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė: Per automobilio langą žmonės visiškai kitaip patiria ir mato patį miestą. Tad santykis su Vilniumi jau yra kitoks, visiškai naujas, iki tol nebūtas.
Netikėtas ir nepakartojamas
– Pastaraisiais metais Vilnius vis dažniau tampa kino aikštele užsienio kompanijoms filmuojamiems filmams bei serialams. O kuo ir kokiu čia Vilnius tampa?
Regina Serbentienė: Daugybę metų Vilniaus senamiestis buvo labai dėkinga ir įvairių kino režisierių mėgstama filmavimų erdvė. Tai puikiai iliustruoja ir tas faktas, kad anuomet iš visos Sovietų Sąjungos čia buvo vykstama filmuoti „užsienio“ vaizdų. Žinoma, dėl Rusijos vykdomo karo Ukrainoje šių filmų rodymo atsisakėme.
Na, o kalbant apie dabar kuriamus filmus, jų išties yra nemažai ir čia Vilnius dažniausiai tampa kažkuo kitu. Tarkime, akivaizdžiausias pavyzdys – tai plačiai išgarsėjęs serialas „Černobilis“, kuriame Vilniaus Fabijoniškės yra vaizduojamos kaip Ukrainos Pripetės miestas.
Čia taip pat laukia gausybė neregėtų vaizdų, kurie tikrai nustebins ir pradžiugins – dalis jų saugoma archyvuose, tad rodoma pirmą kartą.
Sonata Žalneravičiūtė: Dabartinės technologijos leidžia miesto erdves transformuoti taip, kaip tik norisi ir pirmame plane rodyti realų vaizdą, o antrame – ką tik nori. Tad Vilnius čia tampa jau kažkuo visai kitu – kauke kaukėje.
Regina Serbentienė: Kaip kad karalienė Elžbieta I to paties pavadinimo garsiojoje juostoje. Čia pagrindinė herojė nufilmuota prie Šv. Onos bažnyčios. Ir išties, antrame plane yra gerai atpažįstamas bažnyčios vaizdas, o trečiame – britiški laukai...
Sonata Žalneravičiūtė: Tačiau dėl autorinių teisių šios medžiagos parodoje nėra. Iš esmės apsiribojome vien tuo, kas yra saugoma Lietuvoje. O čia taip pat laukia gausybė neregėtų vaizdų, kurie tikrai nustebins ir pradžiugins – dalis jų saugoma archyvuose, tad rodoma pirmą kartą.
Tiesa, taip pat gavome medžiagos iš Steveno Spielbergo žydų filmų archyvo apie tarpukario žydų gyvenimą Vilniuje, o iš Lenkijos nacionalinio kino archyvo 1927 ir 1929 m. Vilniaus kino siužetus.
– Kas jus pačias labiausia nustebino peržiūrėjus šitokią gausybę filmų apie Vilnių?
Regina Serbentienė: Tai, kad režisieriai sugeba parodyt tokį miestą, kokio tu net nesi mačiusi, nors čia gyveni visą gyvenimą. Pavyzdžiui, labai nustebau Algimanto Puipos filme „Sinefilija“ pamatytomis Liepkalnio stačiatikių kapinėmis. Tai tikrai buvo labai netikėta ir įdomu.
Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė: Ypatingas yra ir kino mėgėjo Artūro Baryso-Baro požiūris į Vilnių. Neatsitiktinai jo filmai įtraukti į atskirą temą, pavadintą „Laisva dvasia“.
