Pasibaigus 11-ajai „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų ceremonijai galime konstatuoti, jog pastarasis lūkestis išsipildė, tačiau politinės užuominos, nuskambėjusios teikiant šiųmetinius apdovanojimus, deja, buvo ne tik progresyvios, bet ir priverčiančios sunerimti.
Pradėkime nuo pozityvių natų. Šiemet lietuvių kino bendruomenė – ar bent dalis jos – po pasaulio kino industriją sudrebinusio ir mūsų šalies neaplenkusio #metoo judėjimo, galiausiai išsivadavo iš savo galbūt ne visada pagrįsto, bet jau kurį laiką viešojoje erdvėje vešėjusio snobiško įvaizdžio, kurio nerašyta taisyklė nr. 1 buvo „nemaišyti meno su politika“. Todėl džiugu, jog vakar įvykusioje ceremonijoje atsirado tų, kurie išdrįso ryžtingai pasisakyti moterų lygiateisiškumo bei seksualinės prievartos klausimais.
Kaip tai įrodė ne vienas šių metų laureatas bei „Sidabrinės gervės“ teikėjas, tam, kad užimtum poziciją, nereikia į sceną žengti su transparantais ar manifestuoti revoliucinių idėjų.
Štai Klaudijos Matvejevaitės kalba, atsiimant „Sidabrinės gervės kiaušinį“ už geriausią studentišką filmą, kurioje nuskambėjo žodžiai „atrodo, pamažu vis geriau suprantam, kad žmogus visada yra aukščiau meno, ir svarbu ne tik tai, ką mes kuriam, bet ir tai, kaip mes kuriam“, savyje talpino tiek empatijos ir atidos kitam, kad net ir didžiausius skeptikus turėjo ištikti suvokimas, jog visuomeniniai, politiniai ir pilietiniai judėjimai visų pirma yra ne apie abstrakcijas po hashtagų ir sensacijų skraiste, o, kad ir kaip banaliai beskambėtų, apie vieno žmogaus santykį su kitu.
Tiesa, kartais praraja, skirianti žmogų nuo žmogaus, rodosi neįveikiama. Kaip rašė Vladas Šimkus: „Aš – negimęs žmogutis, sėdintis šiapus stalo. / O tu – anapus. Toliau nebegalima“. Bet net jei atrodo, kad toliau išties nebegalima, vakarykštėse „Sidabrinėse gervėse“ mes išvydome bandymą, tokį reikalingą bandymą, ištiesti ranką ir pasiekti tą, kuris sėdi kitapus.
Gražina Arlickaitė, Klaudija Matvejevaitė, Aistė Diržiūtė, Eglė Vertelytė, Andrius Blaževičius, pasisakę apie #metoo atgarsius Lietuvoje, ir Audrius Stonys, priminęs apie visai greta mūsų vykstančią kalinamo ir bado streiką paskelbusio režisieriaus Olego Sencovo dramą – kiekvienas jų savaip, tačiau kiekvienas ne mažiau jautriai savo kalbose pasisakė ne prieš konkretų asmenį (!), bet už sisteminio pokyčio galimybę.
Ir būtent dėl to džiaugiuosi ne tik tais, kurie prabilo, ne tik tais, kurie viešai palaikė, bet ir tuo, jog lapkritį seksualiniu priekabiavimu apkaltinto režisieriaus Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ buvo nominuotas šių metų „Sidabrinėse gervėse“. Nes savo energiją kino bendruomenė turėtų kreipti ne prieš dienos šviesą jau išvydusius kūrinius, prie kurių dirbo daugybė žmonių, bet prieš ydingas darbo praktikas, kurias būtina keisti (juo labiau kad „Šerkšnas“, nors ir nėra geriausias Š.Barto filmas, mano kuklia nuomone, nusipelnė bent vienos „Sidabrinės gervės“, kurios taip ir negavo – už geriausią vyro vaidmenį Mantui Jančiauskui).
Ir taip pat džiaugiuosi, jog pats Š.Bartas pasirodė „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų ceremonijoje. Nes net jei šis gestas kol kas yra daugiau fasadinis, noriu tikėti, jog jis liudija bent jau teorinę dviejų kol kas nesusikalbančių pusių dialogo galimybę, o tai šiandien, kol vis dar laukiame realių atsakingų institucijų veiksmų (viltingai nuteikia nors ir siaubingai pavėluotas bei ilgų išvedžiojimų palydėtas, bet šią savaitę išplatintas Lietuvos kino centro pranešimas apie žadamus pokyčius), yra didysis mažos ir kartais absurdiškai susiskaldžiusios lietuvių kino bendruomenės laimėjimas.
Tačiau kad ir kaip norėčiau šį tekstą baigti pakiliai, atrodo svarbu aptarti ir visai kitokį, kur kas mažiau vilčių teikiantį politiškumą, kurį „Sidabrinėse gervėse“ pademonstravo nacionalinis transliuotojas bei renginio organizatoriai.
Ne vienas, sėdintis „Litexpo“ rūmuose, kuriuose vyko apdovanojimų vakaras, sutriko išgirdęs, jog bene svarbiausias prizas – „Sidabrinė gervė“ už geriausią ilgametražį vaidybinį filmą – bus įteiktas ne renginio pabaigoje, o šiam įpusėjus.
Pirmosios nedrąsios spėlionės – pvz., gal laimėjo Š.Bartas ir renginio režisieriai nenorėjo baigti ceremonijos galimai kontroversiška gaida, todėl apkeitė įprastą nominacijų seką? – greitai baigėsi, kai „Sidabrinę gervę“ pelnė Eglės Vertelytės „Stebuklas“. Tačiau kur dar penkios neįteiktos „Sidabrinės gervės“?.. Sėdintieji salėje atlaidžiai nusprendė: matyt, organizatoriai iš didelio rašto išėjo iš krašto, ir toliau ramiai stebėjo apdovanojimų eigą.
Ir tik vėliau paaiškėjo, jog visai netiesiogiai transliuojamą ceremoniją (nors tai ir buvo žadama pranešime žiniasklaidai) LRT nutraukė sulig geriausio vaidybinio filmo paskelbimu. Po jo eteryje žiūrovų laukė „Klausimėlis“.
Nežinau, kaip jautėsi geriausio scenarijaus, geriausio trumpametražio filmo, geriausio operatoriaus, geriausio kompozitoriaus ir geriausio antraplanio vaidmens kategorijų nominantai, tačiau aš sunkiai įsivaizduoju nepagarbesnį gestą. Klausite, kur čia politika? Sudėliojus scenarijaus eigą taip, kad televizijos transliaciją būtų patogu lyg niekur nieko nutraukti paskelbus metų geriausią ilgametražį vaidybinį filmą, taip praleidus net penkias apdovanojimų nominacijas, „Sidabrinių gervių“ kategorijos buvo aiškiai suskirstytos į plačiajai visuomenei svarbias ir tas, kurios jaudina tik siaurą gildijos ratelį.
Pastarasis veiksmas atrodo ypač ciniškai po naujosios LRT generalinės direktorės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose išsakytos kalbos, kurioje buvo išreikšta visapusiška LRT parama lietuviškam kinui.
Galų gale, nacionalinių kino apdovanojimų kategorijų skirstymas į visuotinai aktualias ir nelabai, norom nenorom primena ir prieš kelias savaites nuskambėjusius M.Garbačiauskaitės-Budrienės svarstymus apie LRT Kultūros pavadinimo keitimą, kai vienu iš argumentų tapo nuogąstavimas, jog „kultūra galbūt yra laikoma produktu elitinei, siauresnei auditorijai“, todėl šio žodžio vartojimas kanalo pavadinime dalį auditorijos gali atgrasyti.
Noriu tikėti, jog nei Venecijos kino festivalyje pristatomi talentingų jaunųjų Lietuvos autorių darbai, nei žiūrimumo rekordus mušantys ir savo precizika pavergiantys režisierių bei operatorių kūriniai nėra skirti vien siaurai auditorijai, kaip į siaurą auditoriją nėra orientuoti ir nebūtinai kiekvieną iš mūsų tiesiogiai paliečiantys, tačiau mūsų visuomenėje neabejotinai egzistuojantys probleminiai klausimai.
Nes kultūra iš esmės nėra elito privilegija, o jos rėmuose užgimstantys iššūkiai neturėtų būti laikomi vien šiame lauke dirbančiųjų nešamu kryžiumi.
Šių metų „Sidabrinės gervės“ parodė, jog dalis Lietuvos kino bendruomenės jau yra pasiryžusi žengti reikšmingą visuomeninį bei profesinį žingsnį į priekį. Belieka palinkėti, jog viršum jų esančios institucijos, kad ir kokius galios svertus beturėtų, ne tik manifestuotų, bet ir įgyvendintų savo programose išreikštas idėjas, o garsų politikavimą vis dažniau keistų vertybėmis grįstos politikos įgyvendinimu.
