Nuo pirminės knygos idėjos iki jos įgyvendinimo praėjo dešimt intensyvių darbo metų. Pasak R.Paukšytės, kartu su kolegomis Živile Pipinyte ir Linu Vildžiūnu, parengusiais šį tritomį, tokio leidinio, kuriame nuosekliai būtų pristatoma Lietuvos kino istorija, poreikis ir būtinybė buvo juntama jau seniai.
„Nepaisant didelio fizinio šios knygos svorio, siekėme, kad pasakojimas apie lietuvišką kiną būtų įdomus ir malonus skaityti ne tik kino profesionalams, tačiau ir visiems besidomintiems kinu bei kultūra apskritai. Todėl daugelis čia ras intriguojančių dalykų, vardų ir filmų pavadinimų, kurių iki šiol nežinojo arba apie kuriuo buvo tik girdėję“, – pasakojo R.Paukštytė.
Ne vienus metus straipsnių rengimą finansavo Lietuvos kino centras. Pasak knygos iniciatorės R.Paukštytės, ekspertai patikėjo leidinio idėja ir reikalingumu, todėl finansavimas buvo skiriamas reguliariai, nors galutinio rezultato teko laukti gan ilgai. Taip pat prie knygos išleidimo prisidėjo ir Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija „Avaka“.
Šio leidinio pasirodymo proga su R.Paukštyte susėdome pasikalbėti apie knygos idėjos gimimą, chronologines bei žanrines jos ribas, kritinės minties bei apie kiną rašančiųjų Lietuvoje situaciją, tai, ko iki šiol stokojame mūsų kino kultūroje, bei itin dinamišką dabarties kino gyvenimą.
– Rasa, štai vienu metu pasirodė Lietuvos kino istorijai skirtas tritomis „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“. O kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė šio leidinio idėja?
– Leidinio istorija prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį. Pirminė jo idėja – ir labai spontaniška, ir kartu nuosekli bei logiška.
Spontaniška todėl, kad vieną dieną aš tiesiog nuėjau į žurnalo „Kinas“ redakciją ir redaktoriui bei kolegai Linui Vildžiūnui pasiūliau bendromis jėgomis padaryti tokį leidinį, kuris žmonėms – tiek esantiems kino kultūros dalimi, tiek ir mažai žinantiems apie lietuvišką kiną – atskleistų mūsų kino raidą, jo vystymosi istoriją, sąsajas su skirtingais laikmečiais ir idėjomis, svarbiausius filmus bei ryškiausias asmenybes.
Tačiau akivaizdu ir tai, kad jau ilgą laiką buvo juntamas tokio leidinio poreikis ir net būtinybė. Bendraudama su kino žmonėmis, žiūrovais ar studentais, aš nuolatos susidurdavau su jų siekiu nuosekliau pažinti mūsų kino istoriją. Tačiau kai paprašydavo rekomenduoti kokią knygą, tekdavo vardyti skirtingus leidinius, kurie iš esmės skirti kino raidos fragmentams, atskiroms temoms.
Informacija apie Lietuvos kiną, nors ir įvairi, yra išsibarsčiusi po skirtingus šaltinius bei formatus. Todėl gan sunku yra apčiuopti tiek kino visumą, tiek ir asmenybes, formavusias mūsų kino veidą.
Panašiu metu buvo įkurtas Lietuvos kino centras, tad tapo akivaizdu, kad lietuviško kino bus gerokai daugiau, į kino sceną žengia nauja karta, o kartu nenumaldomai į nebūtį ima lėkti praeities laikas. Štai kodėl atsigręžimas į Lietuvos kino istoriją ir nuoseklesnis jos apmąstymas iš dabarties perspektyvos, svarbių dalykų įvardijimas ir užfiksavimas tapo tiesiog būtinybė.
Tad apibendrinus, galima sakyti, kad ši knyga – tai choras skirtingų balsų, pasakojančių apie įvairius lietuviško kino etapus bei ryškiausias asmenybes. Kaip tiksliai pasakė vienas šio leidinio sudarytojų L.Vildžiūnas – „lietuviškas kinas tiesiog nusipelnė šios knygos“.
– Šiame tritomyje apimate jau daugiau nei šimtmetį trunkančią kino Lietuvoje istoriją, kurią skaičiuojate ne nuo pirmojo filmo sukūrimo, bet nuo pirmojo filmo parodymo. Tad, įdomu, kokios yra chronologinės šios knygos ribos?
– Taip, pradedame nuo pirmojo filmo parodymo 1896 m. Vilniaus Botanikos sodo koncertų salėje. Būtent ši data yra kino kultūros Lietuvoje pradžia. Reikia turėti galvoje ir tai, kad nors tarpukariu Lietuvoje buvo sukurta nedaug filmų, tačiau tai tikrai nereiškia, kad tuomet neegzistavo kino kultūra kaip tokia: išties filmai buvo rodomi, o kinas atliko savo vaidmenį to meto visuomenėje.
Tuo tarpu pradėti pasakojimą apie Lietuvos kino istoriją nuo pirmojo filmo būtų kur kas kebliau, nes tų pirmų filmų yra ne vienas... Viskas priklauso nuo to, ką laikytume atspirties tašku: ar tai 1909 metais Vladislovo Starevičiaus sukurtas dokumentinis filmas „Prie Nemuno“, o gal kino kronikos? Ar pirmasis ilgametražis vaidybinis filmas „Onytė ir Jonelis“, pasirodęs 1931 m., o gal „Kareivis – Lietuvos gynėjas“?
Kalbant apie chronologinę knygos pabaigą, tai čia viskas taip pat nėra paprasta. Pradžioje planavome leidinį baigti 2020-aisiais sukurtais filmais ir taip simboliškai atšvęsti tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius. Tačiau mus ištiko pandemija, kuri dėl įvairių apribojimų pristabdė ir kelių labai svarbių istorinių tekstų užbaigimą. Šitaip knygos pasirodymas nusikėlė dar keleriems metams.
Tuo tarpu pandemijos pabaiga buvo pažymėta premjerų gausa ir į kiną žengusios naujos kartos, kuri atnešė ir naujų temų bei savitą požiūrį. Negalėjome to nutylėti ar ignoruoti, nes knyga būtų gerokai atsilikusi nuo dabarties. Tad turėjome pasirinkimą – vėluoti daugiau ar mažiau... Mes, be abejo, pasirinkome pastarąjį variantą.
Šitaip iš planuoto dvitomio knyga virto trilogija, o trečiojoje dalyje ir sudėti daugiausia popandeminiu laikotarpiu parašyti tekstai apie naująjį lietuvišką kiną. Paskutinis detaliau aptariamas filmas – tai Marijos Kavtaradzės „Tu man nieko neprimeni“. Tiesa, apžvalginiame Ginos Kimantaitės tekste apie kino industriją ir prodiuserystę trumpai užsimenama ir apie kelis naujesnius filmus. Tad šioje knygoje telpa nei daug, nei mažai – 127 kino Lietuvoje metai.
– Leidinyje yra publikuojami net 27 autorių tekstai. Įdomu, ar rengdama knygą nesusidūrėte su autorių stygiumi? Ir kaip pati manote – ar šiandien rašančių apie lietuvišką kiną yra pakankamai?
– Sakyčiau, kad situacija yra visai nebloga, o ši knyga ir yra geriausias atsakymas į jūsų klausimą.
Žinoma, buvo autorių, kurie dėl įvairių priežasčių atsisakė dalyvauti šios knygos rengime. Tačiau džiaugiuosi tuo, kad beveik trys dešimtys kinotyrininkų, istorikų bei kino kritikų, tarp daugybės kitų darbų bei projektų, surado laiko ir galimybių savo tekstais prisidėti prie šio leidinio atsiradimo.
Džiugina tai, kad šiandien rašančių apie kiną yra nemažai: lietuviškas kinas gana noriai žiūrimas ir apmąstomas. Palyginus su situacija, kokia buvo nepriklausomybės pradžioje, dabar išgyvename tikrai ne blogiausius laikus. Kuriama daugiau kino – daugiau ir rašančių apie jį.
Svarbu ir tai, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje gerokai prasiplėtė kino laukas, atsirado įvairių kūrybinių iniciatyvų, neformalių sambūrių, o jauni žmonės vis dažniau studijoms renkasi su kinu susijusias specialybes.
Tarkime, nuo šių metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradedamas naujas Kino kultūros studijų kursas. Iki tol kas dvejus metus galima buvo pasirinkti Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos studijų kryptį. Natūraliai iš šio lauko ir atsiranda daugiau rašančių apie kiną, kuruojančių kino programas ar festivalius. Šitaip mūsų kino laukas plečiasi naujais požiūriais, estetiniu skoniu bei patyrimais.
– Ar rengiant pačią knygą buvo dalykų, kurių mūsų kino istorijoje pasigedote, kas kituose kraštuose jau seniai yra įprasta, o pas mus – nė su žiburiu nerasi arba tai egzistuoja labai fragmentiškai?
– Na, nedaug žanrinio kino, nors tai nėra jokia naujiena: mūsų vaidybiniame kine iš esmės dominuoja dramos. Kodėl taip yra – nežinau. Gal tai susiję su mūsų mentalitetu?
Pamenu, kai 1990-ųjų pradžioje kalbinau režisierių V.Žalakevičių, jam uždaviau klausimą: kodėl mūsų dokumentiniai filmai yra geresni už vaidybinius? Į tai jis atsakė klausimu: „O kodėl pas mus daugiau geros poezijos, o ne prozos?“
Žinoma, mūsų kino istorijoje yra Arūno Žebriūno miuziklas „Velnio nuotaka“, tragikomedija „Riešutų duona“, tačiau tai labiau išimtys, nei tendencija.
Dabar lietuviškame kine labiausiai kritikų vertinamos ir akcentuojamos jaunimo gyvenimo dramos. Nors išties mūsų kinas tampa vis įvairesnis. Yra puiki lietuviška dramedija „Paradas“, taip pat išskirtinių autorinių darbų, kuriuose atsispindi savitas požiūris į mūsų istoriją ir net versijos, kas formavo mūsų tapatybę. Tai Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ bei Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“.
Gaila, kad permainų laikotarpis po Nepriklausomybė atkūrimo mūsų kine buvo labai komplikuotas. Nors tada netrūko kūrybingų ir talentingų žmonių, kurie norėjo ir galėjo kurti kiną, tačiau tam paprasčiausiai nebuvo finansinių sąlygų. Ypač vaidybiniam kinui tai buvo bado metas.
Kita vertus, tada irgi buvo sukurta įdomių filmų, kurie iki šiol stebina režisierių gebėjimu tiksliai įvardyti savąjį laiką. Tarkime, Gyčio Lukšo „Žemės keleiviai“ – tai puikiai permainų metus ir periferijos inteligentijos būseną atspindintis kūrinys, deja, žinomas išimtinai lietuviško kino entuziastams. Tokių kūrinių yra ir daugiau: visus juos verta ištraukti iš archyvų ir rodyti publikai, kaip vieną iš svarbių lūžio laikotarpio liudijimų.
Tarp apleistų temų – lietuviška animacija. Skurdi ji buvo ir sovietmečiu, tokia iš esmės liko ir iki mūsų dienų... Nors, žinoma, egzistuoja Ilja Bereznicko, Zenono Šteinio ir kitų kūrėjų darbai. Bet argi to ne per mažai? Laimei, dabar animacija atsigauna, ima rastis įdomių autorių ir filmų, rengiami festivaliai. Tai, be abejo, teikia vilties.
– O ko pasigedote lietuviško kino refleksijoje?
– Didesnio dėmesio dokumentiniam kinui. Aišku, mes turime labai gerą Rūtos Oginskaitės knygą „Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą“, taip pat Ramunės Rakauskaitės parengtą atsiminimų knygą „Šoblė“ apie režisierių Henriką Šablevičių.
Ir čia akivaizdžiai matyti skirtis tarp to, kaip vertinamas mūsų dokumentinis kinas, kaip patys juo didžiuojamės ir išskiriame, tačiau kur apie tai išsamiau paskaityti – beveik ir nėra. Todėl džiaugiuosi, kad knygoje skiriame nemažai dėmesio šiai kino rūšiai, dokumentika traktuojama kaip lygiavertė vaidybiniam kinui.
Knygos autoriai aptaria ne tik gerai žinomų, tačiau ir kiek primirštų, tačiau mūsų dokumentikai itin reikšmingų asmenybių, tokių kaip Leonas Tautrimas, Viktoras Starošas, Gediminas Skvarnavičius, Rimtautas Šilinis ir kitų kūrybą. Šių režisierių darbai 8–9 praėjusio amžiaus dešimtmečiuose mūsų kine užėmė itin reikšmingą vietą, o jų filmuose galima rasti itin stiprių pasakojimų apie tų laikų gyvenimo tikrovę.
Pavyzdžiui, savo studentams visuomet rekomenduoju pažiūrėti R.Šilinio filmą „Randas“, kuriame kalbama apie sunkiai auklėjamus vaikus iš socialiai pažeidžiamų šeimų. Mano nuostabai, semestro pabaigoje, paprašiusi studentų sudaryti simbolišką penkių lietuviškų filmų, kuriuos, jų manymu, turėtų būti matęs kiekvienas išprusęs žmogus, sąrašą, daugelis jų mini „Randą“. O kas išties yra matęs šį filmą? Vienetai.
– Bet čia kaip tik ir iškyla itin svarbus klausimas – o kur juos pamatyti? Kiekvieno knygos tomo pabaigoje galima rasti ir labai išsamią filmų rodyklę, kurioje – gausybė nematytų ir negirdėtų filmų pavadinimų. Tad, išties, kiek lietuviško kino istorija yra prieinama žiūrovams?
– Yra keletas šaltinių internete – tai LRT archyvas, LRT epika. Taip pat nemažai filmų galima pamatyti AVAKOS kuruojamame puslapyje kinofondas.lt. Žinoma, internete lengviau rasti sovietmečiu sukurtus arba populiaresnius dabarties kūrėjų darbus. Tuo tarpu su ankstyvuoju kinu, tarpukario ar permainų laikotarpio filmais situacija yra labai sudėtinga.
Pavyzdžiui, kur pamatyti 1993 metais sukurtą Andriaus Šiušos filmą „Ir jis pasakė jums sudie“ arba Audriaus Juzėno „Rojuje irgi sninga“? Atsakymo nėra. Be abejo, jie egzistuoja kažkur kino juostose arba kitose laikmenose, tačiau viešai – neprieinami.
Ir tokių filmų yra daugybė pradedant sovietinės pertvarkos metais ir baigiant XXI amžiaus pirmuoju dešimtmečiu. Deja, kur besi – ten spragos... O juk visa tai jau yra mūsų kino paveldas, kuriuo būtina pasirūpinti.
Didžiausia problema yra ta, kad daugiau nei per tris nepriklausomybės dešimtmečius mes vis dar neturime nacionalinės sinematekos. Šis svarbus klausimas, kiek žinau, jau yra sprendžiamas valstybiniu lygiu, nes tai reikalauja nemažų žmogiškų bei finansinių resursų.
Belieka tikėtis, kad Lietuvoje, kaip daugelyje kiną mylinčių bei vertinančių šalių, bus įkurta nacionalinė sinemateka – vieta išsamiai lietuviško kino panoramai, jo tyrimams, nuolatinėms neformalioms diskusijoms apie mūsų kiną, kurių, prisipažinsiu, kino lauke pasigendu labiausiai.
– Ar dabar laikydama rankose šį didžiulės apimties leidinį, galėtumėte keliais sakiniais įvardyti, kas yra lietuviškas kinas ir kokia jo tapatybė?
– Trumpai tai įvardyti būtų labai sudėtinga. Kino tapatybė kinta kartu su permainomis visuomenėje, žmonėse. Tačiau žvelgiant į mūsų kino raidą, į akis krinta tai, kad kiekviename laikotarpyje galima justi savito balso paieškas, pastangas atspindėti savąjį laiką bei ieškoti atsakymo į klausimą „kas aš esu?“, „kas mes esame?“.
Tai mūsų kino kūrėjus lydi ir politiškai bei ekonomiškai sudėtingais laikotarpiais, o šios temos išnyra tiek dokumentiniame, tiek ir vaidybiniame kine. Šia prasme kino kūrėjai visais laikais gan nuosekliai stengėsi rasti būdų, kaip vizualiai perteikti egzistencines savo patirtis bei laiko pojūtį.
– O ar dar daug baltų lietuviško kino istorijos puslapių liko už šio tritomio ribų? Gal pamažu planuojate ir ketvirtąją dalį?
– Ne, ketvirtojo tomo turinio tikrai neturime, nors neaptartų temų bei kino istorijos pjūvių liko gausybė.
Išties tritomio rengėjai nesiekė aptarti visos Lietuvos kino istorijos ir visų jos aspektų. Šią knygą reikėtų vertinti kaip atspirties tašką naujoms temoms, gilesnėms analizėms ir išsamesniems tyrimams. Tai pirminė medžiaga, ant kurios pamato galėtų rastis kiti straipsniai ir leidiniai.
Akivaizdu, kad šiandien Lietuvoje kino procesas yra labai intensyvus ir gyvas. Jau yra filmų, kurie nepaminėti šios knygos puslapiuose ir netrukus jų, neaprašytų, atsiras dar daugiau. Tad lietuviškame kine tikrai bus apie ką galvoti, kalbėti ir rašyti.