Irane gimęs ir iš tėvynės pabėgęs režisierius Amiras Naderi oficialiai atstovauja Amerikai. Eksperimentiniame nepriklausomame filme „Vegas: remiantis tikra istorija“ (Vegas: Based on True Story) jis rodo visai kitokią nesvajonių Ameriką ir dirba su neprofesionaliais aktoriais, kurie sugebėjo autentiškai suvaidinti neoninėmis lemputėmis blizgančios pramogų sostinės pašonėje skurdžiai gyvenančią šeimą. Kaip suprantate iš pavadinimo, šioje dramoje kalbama vien tik apie pinigus ir labai trumpą kelią beprotybės link. Režisierius stebi Las Vegasą tik iš toli ir koncentruoja dėmesį į dykumą, kurioje laikinuose namuose laimės ieško neturtingi amerikiečiai. Jie negali atsispirti liguistai pagundai lošti, bet finansinė padėtis neleidžia užsukti į miestą.
Po seanso norėjau ištarti „bravo“ režisieriui, kuris paprastomis priemonėmis sukūrė tokį galingą, intriguojantį ir važiuojantį per smegenis filmą apie nepasotinamą godumą ir pamišimą dėl menamų pinigų.Amiras Naderi pats parašė scenarijų, kuriam medžiagą susirinko klajodamas aplinkui Las Vegasą, fotografuodamas namelius ant ratų dykumoje ir bendraudamas su vietiniais. Būtent tuose pokalbiuose jis išgirdo tikrą ir verčiančią pamąstyti istoriją. Šeimos gyvenimo rutina apsiverčia aukštyn kojom, kai tarnybą Irake užbaigęs nepažįstamasis pasiūlo nupirkti jų namą ir po kelių dienų padidina sumą iki 180 tūkst. JAV dolerių. Kiek vėliau jaunuolis užsimena, kad būtent to namo teritorijoje yra paslėptas lagaminas su pinigais. Prasilošęs vyras aklai patiki nepatikrinta informacija ir pradeda kasti. Netrukus prie jo prisijungia žmona, perskaičiusi archyvinį laikraščio puslapį. Jie maniakiškai rausia žemę ir po truputį niokoja gražiai išpuoselėtą žalią kiemą. Kiek ilgai tai tęsis ir kaip giliai laimės kasinėtojai bus pasiruošę ieškoti pinigų? Po seanso norėjau ištarti „bravo“ režisieriui, kuris paprastomis priemonėmis sukūrė tokį galingą, intriguojantį ir važiuojantį per smegenis filmą apie nepasotinamą godumą ir pamišimą dėl menamų pinigų.
Savo ruožtu 2007-aisiais Kanuose išgarsėjęs turkas Semihas Kaplanoglu šiek tiek perlenkė lazdą. Meditacinėje dramoje „Pienas“ (Sut/Milk) jis naudoja minimalų kiekį dialogų, o per finalines 40 minučių neleidžia keistiems herojams ištarti nė vieno žodžio. Režisierius nenaudoja jokios pašalinės muzikos, įrašinėja gamtos skleidžiamus garsus, ilgai ir lėtai filmuoja minimalistines scenas, kuriose faktiškai nieko nevyksta, o jeigu ir kažkas ten vyksta, tai be papildomų paaiškinimų nieko suprasti neįmanoma. Jaunuolis važiuoja raudonu motociklu. Jaunuolis susimąstęs rūko. Man nepavyko išnarplioti simboliais, absurdiškais „marazmais“ ir užuominomis perkrauto migdančio filmo prasmės. Turiu savo miglotą versiją, bet nežinau, kiek joje likę tiesos.
Pieno filme pakankamai daug ir lemiamomis akimirkomis jis teka iš plastmasinių butelių. Tikiu, kad Šarūnas Bartas net užsimerkęs galėtų paaiškinti psichologiniame filme užšifruotus niuansus, o aš jį prisiminsiu dėl kelių šokiruojančių epizodų.Gal šiuo atveju nieko ir nereikėjo suprasti, o gal vertėjo atsistoti prieš veidrodį ir stuktelėti sau per galvą plaktuku, kaip tai padarė prancūziško filmo „Kita moteris“ herojė. Gerai, kad žiūrėjau tą pseudo siurealizmu ir nebylia poezija persmelktą „Pieną“ anksti ryte, nes vakare neabejotinai pasiduočiau meditacijai sapnuose. Pieno filme pakankamai daug ir lemiamomis akimirkomis jis teka iš plastmasinių butelių. Tikiu, kad Šarūnas Bartas net užsimerkęs galėtų paaiškinti psichologiniame filme užšifruotus niuansus, o aš jį prisiminsiu dėl kelių šokiruojančių epizodų. Moteris pakabinama už kojų ant medžio šakos, kaitinama laužo dūmais, o jai iš burnos išlenda gyvatė. Seanse dalyvavusi minia žurnalistų mažai ką suprato, nes baubimas buvo negailestingas. Vis dėlto manau, kad norėsiu paragauti šio turkiško pienelio dar kartą. Ramesnėje aplinkoje.
Per savaitgalį suteptą itališko kino garbę drąsiai ėmėsi valyti jaunosios kartos režisierius Marco Bechis. Egzotiškas, mistinis, dramatiškas trileris „Paukščių stebėtojai“ (BirdWatchers) Venecijos festivalio konkurse atstovauja Italijai, bet itališkų savybių jame nėra tiek daug be režisieriaus, kelių aktorių ir prodiuserių pavardžių. Filme nenuskamba nė vienas itališkas žodis. Stulbinančių vaizdų kupinas kūrinys labiau primena brazilišką kiną. Viskas jame dokumentiškai tiksliai nufilmuota Amazonės džiunglėse, kur bręsta pavojinga konfrontacija tarp vietinių indėnų ir žemę pageidaujančių užimti turtingų fermerių. Niekuomet kino kamerų nemačiusių čiabuvių vaidyba yra fenomenali, nes jiems teko ne tik pozuoti ir vaikščioti, bet išmokti daug dialogų ir filmuotis kartu su profesionaliais aktoriais. Marco Bechis be užuolankų nagrinėja opius klausimus, susijusius su globalizacija, korupcija, kyšininkavimu, skurdu ir dvi kardinaliai skirtingas civilizacijas.
Kai kasdieniniais drabužiais pasipuošusi (džinsai + marškinėliai) žemo ūgio žvaigždė įžengė į salę, norėjosi užsikimšti ausis nuo spiegimo. Visi nutaikė savo objektyvus į jaunąją režisierę ir įžūliai kėlė chaosą.Pabaigoje parašysiu vieną „marketinginį“ pastebėjimą. Ką daryti, kad prastai lankoma trumpo metražo filmų programa staiga sausakimšai užpildytų 400 vietų salę. Ogi, reikia pakviesti debiutuojančią režisierę Natalie Portman su pirmuoju filmu! Planas suveikė, nes eilė prie salės „Perla“ jau prieš pusvalandį atrodė klaikiai. Teko gudrauti, norint prasmukti į vidų. Įsivaizduoju, kokia minia liko už durų. Baisiausia, kad 70 proc. tų žiūrovų mažiausiai rūpėjo konkursantai. Jie iš karto užėmė vietas arčiau Natalie Portman rezervuotos kėdės. Kai kasdieniniais drabužiais pasipuošusi (džinsai + marškinėliai) žemo ūgio žvaigždė įžengė į salę, norėjosi užsikimšti ausis nuo spiegimo. Visi nutaikė savo objektyvus į jaunąją režisierę ir įžūliai kėlė chaosą, o apsauginiai neramiai sekė kiekvieną žingsnį į jos pusę.
Natalie Portman filmas „Eva“ – tai odė senatvei, kosmetikos jėgai ir Holivudo legendos Lauren Baccall talentui. Turint tokią aktorę, tikriausiai neįmanoma būtų sukurti prasto filmo. Jame pasakojama apie gražią merginą, kuri užsuko į svečius pas senelę, o ji kaip tik susiruošė į pasimatymą su bendraamžiu. Meniška ir romantiška drama su gerais dialogais, bet montažo režisierius galėjo pasistengti, kad įgarsintojo mikrofonas nesimatytų ekrane. Kaip ir tikėjausi, po pirmojo filmo kone trečdalis auditorijos iškulniavo lauk. Natalie Portman dar pažiūrėjo danišką trumpuką ir taip pat išėjo. Galbūt ji norėjo bent iš mandagumo pasėdėti su kitais konkursantais, bet negalėjo nepastebėti nervingai trypčiojančios ir šokinėjančios apsaugos.
