Artūras Tereškinas – sociologas, kultūros tyrinėtojas, rašytojas. Šiais metais jo pirmąjį romaną „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ išleis leidykla „Kitos knygos“.
Filmas, kuris pakeitė
Tokių yra buvęs ne vienas. Kai buvau studentas, mano supratimą apie kiną labiausiai keitė Andrejaus Tarkovskio filmas „Veidrodis“ (The Mirror, 1975), kiek vėliau atradau Luiso Buñuelio filmus, ypač jo „Tą neaiškų aistros objektą“ (That Obscure Object of Desire, 1972).
Šie filmai man padėjo praktiškai suvokti nelinijinio naratyvo ypatumus: tai, kaip prisiminimai, sapnai, fantazijos, dokumentiniai kadrai gali keisti tiek vietos, tiek laiko įsivaizdavimą. Be to, tai buvo geros pratybos mąstant apie žmogaus tapatybės nepastovumą ir takumą.
Paskutinis filmas, per kurį verkėte
Airių režisieriaus Paddy Breathnacho filmas „Viva“ (2015) apie jauną kubietį vaikiną, kuris trokšta tapti persirenginėjimo karaliene (angl. drag queen) ir tuo pat metu karšina savo ligotą tėvą. Šis filmas dar kartą priminė, kaip kiekvienas iš mūsų – nebūtinai transvestitai ar persirenginėjimo karalienės – dėvime savo lyties rūbą, priskirtą mums visuomenės, kurioje gyvename.
Filmas, kurį matėte daugiausia kartų
Režisieriaus Pedro Almodovaro „Geismo įstatymas“ (Law of Desire, 1987). Filmas ne tik apie neįtikėtinai keistą romantinės meilės trikampį, bet ir apie skirtingas seksualines paradigmas: jose mūsų aistros, seksualumas, fantazijos, emocijos tampa priemone perkurti save ir užmegzti socialinius ryšius su tais, kurie mums svetimi ir sunkiai atpažįstami.
Geriausia komedija
Gal per dažnai miniu Pedro Almodovarą, bet man neprilygstama komedija yra jo „Moterys ties nervų krizės riba“ (Women on the Verge of a Nervous Breakdown, 1988). Joje emocijos, gestai, kalbėjimo manieros, dialogai – perdėti, hiperbolizuoti ir kartu juokingi. Bet juokas – puiki nuoroda į tai, kokią galią turi šios „išdidintos“ emocijos: išmušti mus iš įprasto gyvenimo vėžių, išryškinti kasdienybės grožį ir naujai įrėminti mūsų romantinius santykius.
Guilty pleasure
Amerikiečio Colino Higginso filmas „Nuo 9 iki 5“ (9 to 5, 1980) su puikiomis aktorėmis Jane Fonda, Lily Tomlin ir Dolly Parton. Atrodytų, visiškai paprasta komedija, bet tai kartu ir feministinis manifestas, pasišaipymas iš tradicinio vyriškumo ir moteriško solidarumo svarbos iškėlimas.
Geriausia meilės istorija kine
Barbros Streisand ir Roberto Redforto meilės istorija Sydney Pollacko filme „Tokie mes buvome“ (The Way We Were, 1973). Man šis filmas kalba apie tai, kokia galinga mūsų visuomenėse yra meilės industrija, įkalinanti mus romantinių fantazijų normose, ir kiek daug pastangų reikia norint išsilaisvinti iš kančios, kuri yra neišvengiamas meilės palydovas.
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote
Bruce’o LaBruce’o „Avietinis Reichas“ (The Raspberry Reich, 2004). Tai šiek tiek pornografinis filmas, kuris gali pasirodyti nepriimtinas moralinėms davatkoms, kurių Lietuvoje nors grėbliu grėbk. Bet po tokių mainstreaminių filmų kaip Gasparo Noé „Meilė“ (Love, 2015) LaBruce’o kūrinys nebeatrodo šokiruojantis. Jame sekso, homoseksualumo, revoliucijos, terorizmo temos perteiktos su subtiliu humoru, todėl pornografiniai vaizdai – neatskiriama šio humoro ir sarkazmo dalis.
Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai
Woody Alleno „Įžymybė“ (Celebrity, 1998). Pabūti pagrindinio veikėjo Lee Simono, kurį vaidina Kennethas Branaghas, kailyje, pasižiūrėti į įžymybes iš arti, atsidurti jų lovose, siekiant šlovės neurotiškai reaguoti į nesuskaičiuojamas nesėkmes ir nusivylimus.
Geriausia ekranizacija
Alfredo Hitchcocko „Psycho“ (1960), sukurtas pagal to paties pavadinimo Roberto Blocho romaną. Tai viena geriausių košmaro ekranizacijų, kurias žiūrovas gali patirti. Tai žvilgsnis pro rakto skylutę į žmogiškas silpnybes, pinigų pagundas, nuslėptą praeitį ir mirtį.
Mėgstamiausias lietuviškas filmas
Almanto Grikevičiaus „Jo žmonos išpažintis“ (1984), pirmiausia, dėl puikios aktorės Rūtos Staliliūnaitės vaidybos. Ir dėl to, kad filmas pasakoja, kaip mūsų kasdienis gyvenimas tampa kolektyvinio buvimo dalimi, o varginantys gyvenimo ritualai virsta įniršiu ir nusivylimu. Ir dėl to, kad filmas padeda geriau suvokti, kokios romantinės meilės revoliucijos vyko sovietiniu laikotarpiu.
