Lietuvos muzikos padangėje puikiai pažįstama dainų autorė ir atlikėja Jurga Šeduikytė sako žiūrinti daug filmų. Negana to, ji leidžiasi jų įtraukiama. Apie mėgstamiausias ir didžiausią įspūdį palikusias juostas J.Šeduikytė pasakoja 15min.
Filmas, kuris pakeitė (gyvenimą, dieną, supratimą apie kiną ar kt.)
Ron Fricke „Baraka“. Po šio filmo mano gyvenime atsirado daugiau vietos tylai ir tam, ką moku geriausiai – stebėjimui. Taip pat – sąmoningumui ir aktyvumui, susitaikymui su savo prigimtimi. Jausmai, užplūdę žiūrint šį filmą, buvo kuo įvairiausi: ir didžiavausi tuo, kad gyvenu Žemėje, ir klaikau nuo mūsų pačių poelgių. Labiausiai užstrigo tas tiesus žvilgsnis, nukreiptas tiesiai į žiūrovą. Šis filmas mezga dialogą be žodžių. O tai jau – meistrystė.
Taip pat – Larso von Triero „Melancholija“ (Melancholia). Po jo supratau, kad man muzika dažniausiai gimsta iš vaizdo, kurį matai ar kurį susidėlioji fantazijose. Nuo to laiko stengiuosi rašydama dainą įsivaizduoti paveikslą su tam tikru koloritu, kompozicija ir perspektyva. Vienas būna tamsesnis, kitas – šviesus, bet visi jie – tylūs ir pasakojantys.
Filmas, per kurį pastarąjį kartą verkėte
Terrence’o Malicko „Gyvenimo medis“ (The Tree of Life). Kažką išjudino viduje. Šiaip stengiuosi „nepersižiūrėti“ pasąmonę veikiančių filmų ir laiku įjungti filtrą, ypač, jei filmą suradai atsitiktinai. Tačiau šis buvo rekomenduotas, laiku ir vietoje.
Mėgstamiausias filmas, kai jums buvo šešiolika
Absoliutus vaikystės favoritas – Volfgango Peterseno „Begalinė istorija“ (The Never Ending Story). Iki šiol prisimenu kiekvieną personažą ir svajoju praskrist ant minkšto slibino.
Guilty pleasure
Serialas „The Night Of“ – paliko įspūdį ne tik gerai susuktas siužetas, bet ir filmavimo estetika.
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote
Leo Caraxo „Šventieji motorai“ (Holy Motors). Keistas variantas – pirmą karą pažiūrėjusi, nieko nesupratau, sunervino. Po kelių dienų peržiūrėjau dar kartą ir neliko nė vienos neaiškios detalės.
Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai
Christopherio Nolano „Pradžia“ (Inception) – dienomis, kai kasdienybė bado akis. Arba „Namelis prerijose“ (Little House on the Prairie) – kai būnu pavargusi nuo dienos tempo ir noriu, kad viskas aplinkui taptų švelnu, žmogiška ir paprasta.
Slapta meilė kine
Eddie Redmayne iš Tomo Hooperio „Danų merginos“ (The Danish Girl). Nepasakyčiau, kad turiu kokią vieną tikrai slaptą meilę, jų – gausybė.