Justė Jonutytė – kuratorė, meno ir edukacijos centro „Rupert“ vadovė, pernai patekusi į portalo „Artsy“ sudarytą 20-ies įtakingiausių jaunųjų Europos meno kuratorių sąrašą.
15min J.Jonutytė pasakoja apie įspūdį palikusius filmus.
Filmas, kuris pakeitė
Turbūt daugiausia įtakos filmai man padarė paauglystėje. Kai dar tik pradedi keliauti ir pažinti pasaulį, o šie tarsi praplečia ribas apie tai, kas jame gali laukti. Tad tai būtų ne vienas filmas, o jų visuma: pvz., tuo metu atrasti Andrejaus Tarkovskio „Stalkeris“ (Stalker, 1979) ir „Veidrodis“ (The Mirror, 1975), Alejandro Jodorowsky „Šventasis kalnas“ (The Holy Mountain, 1973), Larso von Triero „Prieš bangas“ (Breaking the Waves, 1996), „Idiotai“ (The Idiots, 1998), „Dogvilis“ (Dogville, 2003), Jimo Jarmuscho ankstyvieji filmai, Harmony Korine'o „Gummo“ (1997), Kim Ki-duko, Jono Meko filmai ir kt.
Paskutinis filmas, per kurį verkėte
Negalėčiau tiksliai įvardyti paskutinio, nes tai vyksta ne dažnai, tačiau perskaičiusi klausimą pirmiausia prisiminiau paveikų epizodą iš Alejandro Amenabaro filmo „Jūros gelmėse“ (The Sea Inside, 2004), kur Javiero Bardemo personažas, paralyžiuotas ir prikaustytas prie lovos viso filmo metu, vieną akimirką pamažu pajudina pirštus, išlipa iš lovos, ją atsistumia ir drąsiai neria tiesiai pro langą į nuostabų skrydį po Ispanijos kraštovaizdį, nutūpdamas prie vandenyno. Sapnas ir kinas ne veltui turi daug bendro.
Filmas, kurį matėte daugiausia kartų
„Forestas Gampas“ (Forrest Gump, rež. Robertas Zemeckis, 1994). Filmas, kuris, kaip pats kino žanras, nuolat primena, kad gyvenime galime daug kartų keisti kryptį ir transformuotis. Kad sėkmė kartais gali pabėgti, kartais – netikėtai sugrįžti, o stebuklai – įvykti.
Geriausia komedija
Nemėgstu daugumos komedijos žanro filmų, tačiau gero humoro elementai dažnai pasikartoja puikiuose kitų žanrų filmuose (arba tuose, kuriuos galima priskirti keliems žanrams iš karto). Nors negalėčiau savęs pavadinti Weso Andersono gerbėja, šio režisieriaus kuriami filmai (pvz., „Kelyje su Dardžylingu“ (The Darjeeling Limited, 2007) ar „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (The Grand Budapest Hotel, 2014) – artimi tam, ko ieškau šiame žanre.
Guilty pleasure
Dramatiškos Holivudo iškeptos biografijos, pvz., Martino Scorsese „Volstryto vilkas“ (The Wolf of Wall Street, 2013), Roni Howardo „Nuostabus protas“ (A Beautiful Mind, 2001), Steveno Spielbergo „Pagauk, jei gali“ (Catch Me If You Can, 2002) ir t.t. Kai žinai, kad viskas sukalta pagal tobulą formulę, o turbūt mažai teprimena ir pačią istoriją, pagal kurią filmas yra sukurtas, bet tiesiog užmerki akis ir leidiesi įtraukiamas. Beje, būtent čia dar kartą išryškėja Holivudo seksizmas – kiek mažai šiame žanre moterų herojų ir režisierių.
Geriausia meilės istorija kine
Kažkodėl pirmiausia prisiminiau Sergejaus Paradžanovo filmą „Užmirštų protėvių šešėliai“ (Shadows of the Forgotten Ancestors, 1965 m.) Nors laiminga jos negali pavadinti, neretai būtent tragiškos meilės istorijos įsimintiniausiai užfiksuojamos literatūroje ir kine.
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote
Wernerio Hercogo filmai. Kai nuobodulį pamažu keičia susidomėjimas. Beje, tą pati galiu pasakyti apie Andy Warholo filmus, tiesa, pastarojo filmuose iš tiesų nieko (arba nieko reikšmingo) nevyksta.
Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai
Kim Ki-duko „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… Ir vėl pavasaris“ (Spring, Summer, Fall, Winter... and Spring, 2003). Mielai vienai dienai atsidurčiau nuo civilizacijos atitrūkusiame, gamtos apsuptame, ant ežero plūduriuojančiame namelyje. O jei dar būtų galima pabendrauti su ten gyvenančiu atsiskyrusiu vienuoliu…
Mėgstamiausias lietuviškas filmas
Arūno Žebriūno „Riešutų duona“.
Režisierius / režisierė, su kuriuo(-ia) norėtumėte išgerti kavos
Luisas Buñuelis.
