Multimedijos ir 3D instaliacijos srityse besispecializuojantis menininkas pasakoja apie įspūdį palikusius filmus.
Filmas, kuris pakeitė
„Dvylika beždžionių“ (Twelve Monkeys, rež. Terry Gilliamas, 1995) – mėgstamiausio režisieriaus mėgstamiausias filmas.
Filmas, per kurį paskutinį kartą verkėte
„Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013). Po nusivylimo nauju lietuvišku kinu („Emilija iš Laisvės alėjos“ bei „Redirected“) „Ekskursantė“ įtikino. Galbūt ir per daug piktnaudžiauta ašaromis, tačiau filmas turi ne tik patriotinį sluoksnį, bet ir pakankamai gilų psichologinį pamatą, įtikinamą istoriją, vaidybą.
Filmas, kurį matėte daugiausia kartų
„Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ (Terminator 2: Judgement Day, rež. Jamesas Cameronas, 1991). Tai filmas, kurį nuo vaikystės kasmet žiūrėdavau per lietuviškas televizijos programas vėlai naktimis. Manau, tai filmas, tobulai įkūnijantis trilerio, mokslinės fantastikos žanrus, taip pat puikiai atspindintis dešimtojo dešimtmečio estetiką, o savo dirbtinio intelekto tematika bei įspūdingais vizualiais efektais aktualus ir šiandien.
Geriausia komedija
„Butas“ (The Apartment, rež. Billy Wilderis, 1960). Billy Wilderio filmai man yra atradimas ir nors nesu didelis komedijų mėgėjas, ypač šiuolaikinių ir vulgarių, šis filmas man pasirodė nuoširdžiai nekaltai juokingas.
Guilty pleasure
„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ (Mad Max: Furry Road, rež. George'as Milleris, 2015). Malonumas akims ir ausims – nors filmas siužeto prasme, man atrodo, tėra prieš tai buvusio „Mad Max Thunderdome“ paskutinės scenos tęsinys, bet apsilankius kino teatre variklių riaumojimas ir detalių gausa ekrane tiesiog apsvaigina.
Geriausia meilės istorija kine
„Zabriskie Point“ (rež. Michelangelo Antonioni, 1970) – apie meilę ir Ameriką italo akimis. Dykumos, laisvė, studentiškas gyvenimas, socialinė tematika, daug sprogimų ir hipių laikai – viskas, ko reikia gerai dramai.
„Delikatesas“ (Delicatessen, rež. Jeanas-Pierre'as Jeunet'as, 1991) – puiki postapokaliptinė atmosfera, jautrios spalvos, juodas humoras ir nuostabi meilės istorija. Mano nuomone, kur kas originaliau už vėlesnį režisieriaus filmą „Amelija iš Monmartro“.
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote
„Memento“ (rež. Christopheris Nolanas, 2000). Šis filmas iš Ch.Nolano kūrinių išsiskiria aktualia mintimi – jog mes linkę sau meluoti ir formuoti savo prisiminimus ne pagal faktus, o pagal norus. Tai tikrai painus filmas, ir nebūtinai iš pirmo karto jį gali suprasti – istorija išmėtyta laike, tačiau laiko fragmentavimas čia konceptualiai pateisinamas.
Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai
„Į šiaurę per šiaurės vakarus“ (North by Northwest, rež. Alfredas Hitchcockas, 1959). Apima visiškas pavydas, kai matai klestinčios supervalstybės aukso amžių – atominį amžių, kai atrodė, jog ekonomika augo ir augs amžinai. Visada norėjau skristi su „Pan Am“ oro linijų chrominiu reaktyviniu lėktuvu, važiuoti stream lined dizaino stiliaus Kalifornijos zefyro traukiniu. Keliauti autobusu ar automobiliu per Amerikos dykumas, matyti tobulus vyrus ir moteris.
Geriausia ekranizacija
„Barono Miunchauzeno nuotykiai“ (The Adventures of Baron Munchausen, rež. Terry Gilliamas, 1988) – nuotaikingas ir smagus filmas, kai norisi pasvajoti ir atitrūkti nuo realybės į pasakišką fantazijų pasaulį.
Mėgstamiausias lietuviškas filmas
„Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (rež. Raimundas Banionis, 1990) – filmas, kuriame maišosi, mano galva, geriausia, kas buvo sovietiniame kine, bei tuo metu šviežiai gauta laisvė nuo cenzūros.
