Rašytoja Jurga Tumasonytė, 2011 m. laimėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamą pirmosios knygos konkursą, išleido puikiai kritikų įvertintą trumposios prozos rinkinę „Dirbtinė muselė“, autorei pelniusią Kazimiero Barėno literatūrinės premijos laureatės vardą.
Jurga Tumasonytė 15min pasakoja apie pėdsaką jos gyvenime palikusius filmus.
Filmas, kuris pakeitė (gyvenimą, dieną, požiūrį į kiną ar kt.)
Ingmaro Bergmano „Riksmai ir šnabždesiai“ (Cries and Whispers, 1971) – kai žiūrėjau filmą, buvau dar tik pradėjusi domėtis autoriniu kinu ir kino istorija. Paliko labai gilų įspūdį, ypač dėl mirties vaizdavimo estetikos, kurią paskui mėginau panaudoti ir savo tekstuose.
Laszlo Nemeso „Sauliaus sūnus“ (Son of Saul, 2015). Sėdėjau sausakimšoje kino salėje, šalia moters, prisikvėpinusios aitriais kvepalais, nuo kurių norėjosi žiaukčioti. Tai pirmasis įspūdis prieš prasidedant filmui. Kai užgeso šviesos ir pamačiau pirmuosius kadrus, visi fiziniai trukdžiai nugrimzdo ir šimtą minučių buvau tiesiog prikaustyta. Ir po filmo ilgai negalėjau atsikvošėti – tai paveikiausias vaidybinis filmas apie Holokaustą, kokį kada nors mačiau.
Johno Waterso „Rožiniai flamingai“ (Pink Flamingos, 1972) – filmas iš pradžių šokiravo, paskui ėmė patikti ir galiausiai nusėdo sąmonėje kaip tokio kino klasika, tapusi savotiškai miela ir sava.
Leos Carax „Šventieji motorai“ (Holy Motors, 2012) įstrigo sąmonėje su savo pagrindiniais ir antraplaniais veikėjais.
Richardo Linklaterio „Vaikystė“ (Boyhood, 2014) pakeitė požiūrį į laiką kine.
Mėgstamiausias filmas, kai jums buvo šešiolika
Neilo Jordan „Interviu su vampyru: vampyrų kronikos“ (Interview With the Vampire: The Vampire Chronicles, 1994) – nežinau, ar šį filmą būtų galima išskirti kaip mėgstamiausią, kai buvau šešiolikos, tačiau jis geriausiai iliustruoja maždaug tuo metu persirgtą vampyrų maniją, kuria užsikrėčiau nuo draugės (o toji draugė, įsimylėjusi A.Rice knygos veikėją vampyrą Lestatą, buvo subūrusi nemenką vampyrų mylėtojų ir bendraminčių klubą).
Geriausia komedija
Woody Alleno „Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie seksą, bet nedrįsote paklausti“ (Everything You Always Wanted to Know About Sex * But Were Afraid to Ask, 1972) – pirmas į galvą šovęs filmo pavadinimas, kai pagalvoju apie gerą komediją.
Geriausia meilės istorija kine
Andrew Haigh „45 metai“ (45 Years, 2015) – vienas geriausių šiais metais matytų filmų apie abejones dėl laimingai susiklosčiusios meilės istorijos.
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote
Larso von Triero „Idiotai“ (The Idiots, 1998) – pirmą kartą žiūrėjome dviese, matomos scenos nesužavėjo, į siužetą nesigilinau. Pamilau „Idiotus“ iš antro žvilgsnio po kelerių metų, kai pradėjau nuosekliai žiūrėti „Dogmos“ režisierių juostas.
Antipatija kine
Labai nusiviliu, kai kino apdovanojimus gauna ne tie filmai ir ne tie režisieriai.
