Rašytoja Vaiva Rykštaitė savo sąskaitoje turi jau penkias knygas – naujausioji jų, romanas „Trisdešimt“, Lietuvos knygynų lentynas pasiekė šiais metais ir akimirksniu rado savo skaitytoją.
15min Vaiva Rykštaitė dalijasi mintimis apie įspūdį palikusius filmus.
Filmas, kuris pakeitė (gyvenimą, dieną, supratimą apie kiną ar kt.)
Nėra tokio filmo. Iš esmės nemėgstu absoliutinimo ir aukščiausio laipsnio būdvardžių. Yra daug gerų filmų, kurie formavo mano požiūrį į pasaulį, geopolitiką, žmonių santykius. Labai paveikūs, nuotaikingi ir spalvingi režisieriaus Xaviero Dolano filmai, kaip antai „Bet kokiu atveju Lorens“ (Laurence Anyways, 2012), padedantis geriau suprasti transeksualumą, ar „Mamytė“ (Mommy, 2014).
Paauglystėje daug geros įtakos augant homofobiškame Kaune man padarė „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain, 2005, rež. Angas Lee). Iš pastarųjų matytų labiausiai sukrėtė „Gentis“ (The Tribe, 2014, rež. Myroslav Slaboshpytskiy), kur visame filme neištariama nė žodžio, nes veiksmas vyksta kurčiųjų internate Ukrainoje. Šį filmą ypač verta pamatyti patosiškai nusiteikusiems „prieš abortus – už gyvenimą!“ ir pažiūrėti, kas būna, kai moterys neturi galimybių ir sąlygų į orų ir saugų abortą. Filmas sukrėtė ilgam...
Dokumentiniai „Žudymo aktas“ (The Act of Killing, 2012, rež. Joshua Oppenheimeris) ir „Karvių sąmokslo teorija“ (Cowspiracy, 2014, rež. Kipas Andersenas Keeganas Kuhnas) – labai skirtingi, bet abu tikrai svarbūs. „Eksperimentuotojas“ (The Experimenter, 2015, rež. Michaelis Almereyda) – biografinis filmas apie septintajame dešimtmetyje atliktus psichologinius eksperimentus su žmonėmis, demonstruojančius, kaip kiekvienas iš mūsų gali virsti žiauriu koncentracijos stovyklos kalinių prižiūrėtoju ir net kankintoju. Šį filmą būtina pažiūrėti vien tam, kad nutikus blogiausiam prisimintume, jog visada turime pasirinkimo laisvę – net jei tas pasirinkimas yra nepaisyti kitų žmonių įsakymų...
Naujausias filmas, per kurį verkėte
Dabar nežinau, kurį mačiau vėliau už kitą, bet per abu raudojau ilgai ir dėl labai skirtingų priežasčių: „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ (The Light Between The Oceans, 2016, rež. Derekas Cianfrance'as) – dėl motiniškos empatijos ir situacijų beviltiškumo, o po dokumentinio „Chasing Coral“ (2017, rež. Jeffas Orlowski) – dėl masiškai visame pasaulyje nykstančių koralinių rifų ir klimato atšilimo.
Geriausia komedija
Nesu komedijų mėgėja. Bet tikrai prajuokino visos trys „Bridžitos dienoraščio“ dalys, taip pat „Be stabdžių“ (Trainwreck, 2015, rež. Juddas Apatowas) ir „Gidas vienišiams“ (How to Be Single, 2016, rež. Christianas Ditteris). Žiūrint komedijas labai svarbu gera kompanija.
Guilty pleasure
Serialai, kurių šiaip labai vengiu, nes branginu gyvenimo laiką ir nenoriu užsikabinti. Bet negalėjau atsispirti visiems „Vaikštantys numirėliai“ (The Walking Dead) sezonams, o dabar su vyru žiūrime jau trečią „Katastrofos“ (Catastrophe) sezoną, nes ši šeimos istorija labai primena mūsiškę.
Geriausia meilės istorija kine
Vėl su tais „-iausiais“… Daug meilės istorijų, bet iš šiemet matytų išskirsiu tris: „Remembrance“ (2011, rež. Anna Justice, Pam Katz) – nes pagrįsta tikrais faktais ir parodo, kaip nežmoniškomis sąlygomis gali gimti meilė, kaip antai nacių koncentracijos stovykloje tarp vienas kito kalbomis nekalbančių lenko ir Vokietijos žydaitės. Šiek tiek priminė ir mano giminės istoriją, nes patėvio tėvai, mano seneliai, įsimylėjo ir vaiko susilaukė kalėjime Vorkutoje, Sibire…
„Arranged“ (2007, rež. Stefanas Schaeferis, Diane Crespo) – apie musulmonės ir žydės, dviejų radikaliai religingų vidurinės mokyklos mokytojų tarpusavio draugystę ir jų priverstines santuokas su tėvų išrinktais vyrais.
Ir „Mano karalius“ (Mon Roi, 2015, rež. Maïwenn Le Besco) – emociškai paveikus, įtraukiantis, sukrečiantis filmas, kuris man pasirodė kažkuo savas, skaudus, baugus, ir dar labai sužavėjo ten vaidinęs Vincentas Casselis.
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote
„Švilpiko diena“ (Groundhog Day, 1993, rež. Haroldas Ramisas) su Billu Murray.
Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai
Turbūt kokioje nors spalvingoje fantastinėje pasakoje, kaip „Įsikūnijimas“ (Avatar, 2009, rež. Jamesas Cameronas) ar „Piktadarės istorija“ (Maleficent, 2014, rež. Robertas Strombergas)
Geriausia ekranizacija
Paprastai jei patinka knyga, tai vengiu jos ekranizacijų, ir atvirkščiai – pirma pamačius filmą, jau nebesinori skaityti knygos, nes abiem atvejais laukia nusivylimai. Kelios išimtys, palikusios gerą įspūdį – „Geišos išpažintis“ (Memoirs of a Geisha, 2005, rež. Robas Marshallas) ir senoji rusiška „Karas ir taika“ (War and Peace, 1966, Sergei Bondarčiuk) ekranizacija. Šiaip nėra nieko blogiau nei Holivudas, mėginantis interpretuoti rusų literatūros klasiką…
Mėgstamiausias lietuviškas filmas
Mažai lietuviškų esu mačiusi. Tai – didelė problema, nes kompaktiniai diskai neparduodami, o užsienio kino teatruose jų nerodo. Beveik visi matyti lietuviški filmai ilgainiui nublanksta ir nebeprisimenu nei apie ką jie, nei kodėl – atmintyje lieka tik pilka melancholijos dulksna.
Įsimintinesni man pasirodė „Kolekcionierė“ (2008, rež. Kristina Buožytė) ir „Artimos šviesos“ (2009, rež. Ignas Miškinis), nors jų draugams užsieniečiams, kaip labai gerų, savo šalį reprezentuojančių filmų, nesiūlyčiau. Labai patiko Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012). Nujaučiu, kad tiesiog įsimylėčiau Šarūno Barto filmus, bet niekaip nerandu, kur ir kaip juos pažiūrėti…
