Dalia Ibelhauptaitė – viena žymiausių Lietuvos režisierių, „Vilnius City Opera“ įkūrėja. Paklausta apie mylimiausius filmus D.Ibehauptaitė teigė, jog jos gyvenime kinas skyla į du etapus.
„Jaunystėje filmai buvo dvasinis penas, langas į kitą pasaulį ar malonumas matyti puikias istorijas, papasakotas menine kalba. Tai buvo etapas, kai kinas buvo įkvėpimo šaltinis. Paskutinį dešimtmetį filmai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo ir darbo dalimi, ypatingai nuo tada, kai Dexteris [D.Fletcheris – D.Ibelhauptaitės vyras] ėmė režisuoti. Pasikeitė ir filmų žiūrėjimo būdas. Anksčiau eiti į kino teatrą ir žiūrėti filmą dideliame ekrane buvo savaime suprantamas dalykas, o dabar aš jau net neprisimenu kada buvau kino teatre, išskyrus premjeras ar kino festivalius“, – teigė režisierė, pabrėžusi, jog nors filmų žiūri daug, ryškiausi prisiminimai yra likę iš magiškojo jausnytės periodo.
Filmas, per kurį pastarąjį kartą verkėte
Čia reiktų prisiminti ne paskutinį filmą per kurį verkiau, bet filmą per kurį verkiau daugiausia kartų. Studijų metais Maskvoje visko pasitaikydavo, – gal buvau per jauna atsidurti tokiame geležinių dinozaurų kovos ringe, koks buvo mano institutas (man buvo 19, o kitam jauniausiam režisieriui mano kurse – 27). Studijavau sudėtingą profesiją, namai buvo toli, jaučiausi vieniša, reikėjo dirbti dieną naktį, dažnai be galimybės kam nors pasiskųsti.
Bet aš turėjau vieną vietą, kur slapta galėjau išlieti visas emocijas. Du mano mylimiausi filmai buvo Wimo Wenderso „Paryžius, Teksasas“ (Paris, Texas, 1984) ir Andrejaus Tarkovskio „Nostalgija“ (Nostalgia, 1983). Savo emocija ar atmosfera jie labai atitiko mano tuometinę būseną. Eidavau į kiekvieną jų seansą (skaičiuoti reiktų dešimtimis), kartais net 9 val. ryto, jei žinojau, kad vėliau negalėsiu. Filmas tik prasidėdavo ir dar nepraėjus pradžios titrams aš jau verkdavau, tiesiog raudodavau. Ir taip iki pat filmo galo, be perstojo, nors jau atmintinai žinojau visus siužeto vingius ir dialogus.
Mėgstamiausias filmas, kai jums buvo šešiolika
Ryškiausius įspūdžius prisimenu iš trijų filmų: „Krikštatėvio“ (The Godfather, 1972) su Marlonu Brando ir Alu Pacino, „Elnių medžiotojo“ (The Deer Hunter, 1978) su Christopheriu Walkenu, Robertu de Niro bei Meryl Streep ir Milošo Formano „Skrydžio virš gegutės lizdo“ (One Flew Over the Cuckoo's Nest, 1975) su Jacku Nicholsonu. Jau matau, kaip daugelis nustemba tokiu mano pasirinkimu, bet aš ir visus F.Dostojevskio romanus tuo metu jau buvau perskaičiusi. Ankstyva branda (juokiasi).
Žiūrėdavom šiuos filmus per vaizdo grotuvą draugų butuose, o filmų kopijos buvo jau kokį penkioliktą ar dvidešimtą kartą perrašytos – vos galėjai įžiūrėti vaizdą ir dar tokį gerokai pabraižytą… Bet tie aktoriai, jų sukurti personažai ir energetika vis vien paliko neišdildomus įspūdžius. Amžiams!
Geriausia komedija
Esu didžiausia režisieriaus Emiro Kusturicos fanė, man labai patinka jo filmai „Pogrindis“ (Underground, 1995) ir „Morčius arba Katytė juoda, o katinas baltas“ (Black Cat, White Cat, 1998) Tai nėra romantinės komedijos, – aš jas pavadinčiau juodų juodžiausiomis komedijomis su totalaus absurdo prieskoniu. Bet režisieriaus humoro jausmas ir beprotiškiausių gyvenimo situacijų pastebėjimas yra neprilygstamas.
Teko būti „Pogrindžio“ filmavime Prahoje ir iš arti stebėti Kusturicos darbą, tai buvo nerealu. Filmuodamas tokio mastelio filmą jis improvizavo! Aišku, turėjo savo aktorių grupę, jie kuo puikiausiai žinojo jo stilių, viziją, bet jis kasdien improvizuodavo. Toks jausmas, kad net ryte nežinodavo, ką filmuos po pietų. Kelias dienas savo eilės laukė keli šimtai nugrimuotų statistų, bet jis tik vakare pasakydavo: „Oi, šiandien nespėjau, rytoj…“. Prodiuserius tai varė iš proto, bet rezultatas buvo superinis – filmas apdovanotas Kanų kino festivalio „Auksine palmės šakele“.
Guilty pleasure
Kai labai pavargsti nuo rimtų dalykų gyvenime, puikiai atsipalaiduoti galima žiūrint senus, beveik antikvarinius muzikinius filmus: „Dainuoju lietuje“ (Singin’ in the Rain, 1952), „Amerikietis Paryžiuje“ (An American in Paris, 1951), „Prodiuseriai“ (The Producers, 1967). Visus šiuos filmus mane išmokė mylėti Dexteris. Kai tik susipažinome, jis man vis parodydavo tai vieną, tai kitą jų.
Geriausia meilės istorija kine
Čia be konkurentų ir labai subjektyviai – Anthony Minghelos filmas „Anglas ligonis“ (The English Patient, 1996). Nuo pat pirmos scenarijaus versijos tai buvo nuostabi meilės istorija, puikiai, emocingai, nebanaliai parašyta. Anthony dirbo prie šio scenarijaus net ketverius metus, o aš tuo metu kaip tik stačiau ne vieną spektaklį su jo žmona, choreografe Carolyn Choa. Vienos premjeros proga kaip dovaną gavau pirmą šio filmo scenarijaus versiją. Po to ji dar daug kito, bet neprarado savo emocinio „nervo“. Man patinka jausmingos, bet nesentimentalios istorijos.
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote
Kai pirmąkart pamačiau Quentino Tarantino „Bulvarinį skaitalą“ (Pulp Fiction, 1994), galvojau: „O Dieve, koks žiaurus filmas!“ ir keliems metams buvau jį „nurašiusi“. Vėliau pažiūrėjus man tikrai labai didelį įspūdį paliko originalus Tarantino istorijos pasakojimas ir jo savitas pasaulio matymas.
Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai
Filme „Didysis Budapešto viešbutis“ (The Grand Budapest Hotel, 2014) galėčiau apsigyventi nors ir mėnesiui! Man visada patiko tokie dideli senoviniai viešbučiai su, atrodytų, dešimtmečiais ten gyvenančiais žmonėmis, visas paslaptis žinančiu aptarnaujančiu personalu ir keisčiausiais papročiais. Sėdėčiau vestibiulyje ir stebėčiau praeinantį gyvenimą…
Geriausia ekranizacija
Čia, matyt, be konkurencijos – Luchino Visconti „Leopardas“ (The Leopard, 1963). Puikus epochos atvaizdavimas, įspūdingi kostiumai ir įelektrinta atmosfera.
