Režisierė, pojūčių teatro įkūrėja Karolina Žernytė 2015 m. Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose pelnė Boriso Dauguviečio auskarą, tais pačiais metais jai buvo įteikta ir Dalios Tamulevičiūtės premija.
15min K.Žernytė pasakoja apie atmintin įsirėžusius filmus.
Filmas, kuris pakeitė (gyvenimą, dieną, supratimą apie kiną ar kt.)
Negaliu išsirinkti tarp dviejų šokio filmų – DV8 „The Cost of Living“ (2008) ir Gregory Colberto „Ashes and Snow“ (2005). Abu žiūrėjau užgniaužusi kvapą ir ašarojau, ir juokiausi, ir jaučiau didelį švelnumą žmogui ir bet kuriai kitai gyvai būtybei. Nors filmai labai skirtingi, jie abu atstovauja šokio kinui. Judesys man yra labai svarbus, bet nesitikėjau, kad jis gali taip jautriai kalbėti per ekraną.
Paskutinis filmas, per kurį verkėte
Labiausiai graudinuosi žiūrėdama dokumentiką. Ne paskutinis, bet vienas labiausiai empatiją iki ašarų sukėlusių filmų buvo „Nepatogaus kino“ programoje matytas Aleksejaus Kuznetsovo „Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“ (We’ll Be Alright, 2016) apie vaikų namų auklėtinių likimus kaip užburtą ratą. Daug dirbu su šia tema Lietuvoje ir manau, kad apie ją reikia kuo daugiau kalbėti.
Filmas, kurį matėte daugiausia kartų
Daugybę kartų mačiau Marko Zacharovo „Paprastą stebuklą“ (An Ordinary Miracle, 1978). Nuo vaikystės mėgau pasakas ir teatrą, o pats filmas pastatytas tarsi scenoje ir pilnas stebuklingų, bet žmogiškų personažų. Gerą rusišką kiną žiūrėdavo tėvai, Andrejus Mironovas mane labai žavėjo.
Geriausia komedija
„Ką mes veikiame šešėliuose“ (What We Do In the Shadows, rež. Taika Waititi, Jemaine'as Clementas, 2014). Ne dėl vampyrų, tiesiog mėgstu viską, ką kuria šie Naujosios Zelandijos komikai.
Guilty pleasure
Labai mėgstu istorinius serialus, pasakas ir istorinę fantastiką. Net kai siužetas gana banalus, o vaidyba patetiška. Beveik mintinai moku „Žiedų valdovo“ trilogiją. Serialai – „The Borgias“, „Vikings“, „Game Of Thrones“.
Geriausia meilės istorija kine
„Anglas ligonis“ (The English Patient, rež. Anthony Minghella, 1996). Iš filmo ilgam įstrigo žodžiai: „Every night I cut out my heart but in the morning it is full again.“
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote
Andrejaus Tarkovskio „Stalkeris“ (Stalker, 1979). Susiklostė tokios aplinkybės, kad buvau kone priversta šį ilgą ir lėtą filmą žiūrėti paryčiais. Iš pradžių buvo labai sunku, paskui tarsi pradėjau jį sapnuoti. Dabar suprantu, kad aplinkybės buvo tobulos.
Geriausia ekranizacija
„Kovos klubas“ (Fight Club, rež. Davidas Fincheris, 1999) arba „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting, rež. Danny Boyle'as, 1996). Tiesiog labai geri filmai su gerais aktoriais.
Mėgstamiausias lietuviškas filmas
Nuo vaikystės – „Riešutų duona“ (1978), Arūnas Žebriūnas kaip lietuviškas Kusturica.
Režisierius / režisierė, su kuriuo(-ia) norėtumėte išgerti kavos
Šiuo metu, pagal nuotaiką, Paolo Sorrentino. Pakalbėti apie tai, kad kažkas keisto ir neapčiuopiamo vyksta su pasauliu.
