Jaunosios kartos tapytoja Jolanta Kyzikaitė, 2010 m. pelniusi pirmąją vietą „Jaunojo tapytojo prizo‟ konkurse, savo darbus pristatė jau daugiau nei 30 parodų Lietuvoje ir užsienyje. Menininkės kūryboje ryškios socialinės temos ir plakatiška tapysena, nejučiomis atliepianti šiuolaikinį medijų pasaulį.
15min J.Kyzikaitė pasakoja, kodėl filmų negali žiūrėti kaip paprasta žiūrovė ir į kokios aktorės kuriamas personažes norėtų būti panaši.
Filmas, kuris pakeitė (gyvenimą, dieną, supratimą apie kiną ar kt.)
Davido Lyncho ankstyvieji trumpi eksperimentiniai filmai, net sukūriau paveikslą „Davidas Lynchas ir mano širdis‟ (2010). Filmuose jis jungė savo tapybą su videofilmu. Jo filmai mane taip traukia, nes filmų konstrukcijos primena tapybą. Jau laukiu „Tvin Pykso‟ sugrįžimo.
Filmas, per kurį paskutinį kartą verkėte
Filmai manęs taip neveikia, pavyksta atskirti ekraną nuo gyvenimo, kad ir koks realus jis bebūtų. Pati kaip kūrėja negaliu žiūrėti filmo kaip paprasta žiūrovė, bandau iš anksto nusakyti būsimus siužeto vingius (čia jau mano vyras pyksta), dažnai pabaigą nuspėju filmo metu. Gal tai nėra gerai, pati norėčiau, kad žiūrovas iki galo įsijaustų į mano kūrinį.
Filmas, kurį matėte daugiausia kartų
Filmas, kurio pradžią mačiau daugiausia kartų, o pabaigos nė karto – Paolo Sorrentino „Didis grožis‟. Didį grožį dažniausiai nugalėdavo didis miegas.
Geriausia komedija
Allisono Anderso, Alexandre Rockwello, Robert Rodriguezo ir Quentino Tarantino filmas „Keturi kambariai‟ (Four Rooms, 1995) bei Weso Andersono „Viešbutis „Didysis Budapeštas‟ (The Grand Budapest Hotel, 2014). Manau jie abu savotiškai panašūs, žavi netikėti siužeto vingiai ir subtilus humoras.
Guilty pleasure
„Pasiklydę vertime‟ (Lost in Traslation, rež. Sofia Coppola, 2003).
Geriausia meilės istorija kine
Sužavėjo tėvo meilė vaikui filme „Gyvenimas yra gražus‟ (Life Is Beautiful, rež. Roberto Beningni, 1997), kai pačiomis žiauriausiomis sąlygomis žaidimas išsaugo ne tik vaiko gyvybę, bet ir vaikystę.
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote.
Dar vis jaukinuosi (vaikų pagalba) Harį Poterį.
Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai
Larso Von Triero „Melancholija‟ (Melancholia, 2011) – iškart po filmo norisi grįžti į realų gyvenimą, tad kas būtų po vienos dienos?
Slapta meilė kine
Sophie Marceau. Kine ji sukūrusi begales skirtingų personažų, tačiau stebėdama bet kurį iš jų, nevalingai viduje noriu būti bent kažkuo panaši į šiuos charakterius.
Geriausia ekranizacija
Morteno Tyldumo „Vaizduotės žaidimas‟ (The Imitation Game, 2014). Puikiai parodo aistrą mokslui ir žinojimui – kad ir kiek nesėkmių būtų, viskas galiausiai turi išsispręsti.
