15min V.Cibarauskė pasakoja apie įspūdį palikusius filmus.
Filmas, kuris pakeitė
Ingmaro Bergmano „Tylėjimas“ (The Silence, 1963). Mirties, seksualumo, antrininkiškumo temos mene man itin įdomios, o šis filmas sujungia ir subtiliai plėtoja jas visas, ir tai buvo tikriausiai pirmas mane taip stipriai emociškai sukrėtęs filmas. Taip pat tuo metu įstabus atrodė jo minimalizmas: vos keli personažai, labai mažai dialogų. Ir šiurpiai gražus genialaus operatoriaus Sveno Nykvisto darbas.
Filmas, per kurį paskutinį kartą verkėte
Retai verkiu, todėl sunku prisiminti paskutinį, bet kiek kartų žiūriu Bobo Fosse „Visas tas džiazas“ (All That Jazz, 1979), tiek kartų apsiverkiu, kai Džo atlieka savo paskutinį numerį „Bye Bye Life“.
Filmas, kurį matėte daugiausia kartų
Galbūt Davido Lyncho „Malholando kelias“ (Mulholland Drive, 2001).
Geriausia komedija
Greggo Araki „Niekur“ (Nowhere, 1997) – labai savotiška komedija, nes kaip ir liūdna, bet kartu ir labai juokinga.
Guilty pleasure
„Šou mergaitės“ (Showgirls, rež. Paulas Verhoevenas, 1995) – toks blogas, kad net geras.
Geriausia meilės istorija kine
Jimo Jarmusho „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, 2013).
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote
Aleksejaus Germano „Chrustaliovai, mašiną!“ (Khrustalyov, mashinu!, 1998). „Pamilau“ – visiškai netinkamas žodis šiam filmui apibūdinti, bet jo žiūrėjimas, iš pradžių visiškai neintrigavęs (atrodė tiesiog pretenzingas), tapo savotišku įvykiu.
Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai
Billy Wilderio „Džiaze tik merginos“ (Some Like It Hot, 1959) – pasivažinėti traukiniu ir pagulėti pliaže su Marilyn Monroe, kas gali būti nuostabiau. Arba – „Interviu su vampyru“ (Interview with the Vampire, rež. Neilas Jordanas, 1994): nuostabiai gražūs kostiumai, erdvės, vampyrai, visas tas degraduojantis romantizmas.
Geriausia ekranizacija
Pirma, atėjusi į galvą, buvo „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (Fear and Loathing in Las Vegas, rež. Terry Gilliamas, 1998) ar „Requiem svajonei“ (Requiem For A Dream, rež. Darrenas Aranofsky, 2000). Dar „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting, rež. Danny Boyle'as, 1996). Matyt, kinas kaip medija labai palanki istorijoms apie narkotikų vartojimą.
Mėgstamiausias lietuviškas filmas
Šarūno Barto – gal „Trys dienos“ (1991) ar „Septyni nematomi žmonės“ (2005).
