Žygimantą Kudirką vieni žino kaip reklamos kūrėją, pernai drauge su Lina Marcinonyte laimėjusį sidabrinį „Kanų liūtą“, kiti – kaip MC Mesijų, muzikos atlikėją ir slemo poezijos Lietuvoje pradininką. Neseniai Žygimantas Kudirka išleido ir pirmąją savo poezijos knygą „XXI a. Kudirka“, kurios skaitymas nebus panašus į ankstesnes jūsų patirtis – čia skaitytojas gali susirašinėti su literatūriniu personažu elektroniniu paštu, paskambinus nurodytu numeriu išklausyti balso pašto skaitomą eilėraštį ar gauti eilėraštį trumpąja žinute.
Kas kine įkvepia, prajuokina, erzina Žygimantą Kudirką?
Filmas, kuris pakeitė (gyvenimą, dieną, požiūrį į kiną ar kt.)
Gasparo Noé „Nesugrąžinamas laikas“ (Irreversible, 2002) pakeitė požiūrį į operatoriaus meną.
Geraldo Karglo „Angst“ (1983) pakeitė požiūrį į žmogų.
Larso von Triero „Melancholija“ (Melancholia, 2011) – į žmoniją.
Jano Kouneno „14,99 eurų“ (99 Francs, 2007) pakeitė mano profesiją (nepaisant to, kad reklamą kritikavo, o personažo likimas baigėsi tragiškai, po filmo nesinorėjo nieko kito, kaip tik dirbti reklamos industrijoje, kur dabar ir tarpstu).
Filmas, kurį matėte daugiausia kartų
„Piktųjų numirėlių“ (Evil Dead) trilogija. Vaizdajuosčių laikais sukdavome tuos pačius filmus po daug kartų. Interneto laikais tai būtų per didelė prabanga.
Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai
„Adventure Time“ – ne filmas, bet animacinis serialas. Norėčiau būti augęs su juo. Galėčiau jame pasilikti ir ilgiau.
Geriausia komedija
Quentino Dupieux „Nonfilm“ (2002) ir visi kiti jo filmai, išskyrus „Blogus mentus“ (Wrong Cops, 2013). Panašu, kad jis užčiuopė naują gyslą smegenyse, atsakingą už humorą.
Geriausia meilės istorija kine
Davido Fincherio „Dingusi“ (Gone Girl, 2014). Geriausi dialogai. Nuostabiai išrašyti dialogai. Nieko nuostabaus – juk filmas buvo kurtas pagal knygą.
Alexo Garlando „Ex-machina“ (2015). Stipriausi siužeto posūkiai ir meniniai sprendimai. Kur kas geresnė robo-drama nei Spike'o Jonze'o „Ji“ (Her, 2013).
Kim Ki-duko „Tušti namai“ (3-Iron, 2004). Originaliausias priėjimas prie meilės temos.
Sebastiano Schipperio „Viktorija“ (Victoria, 2015). Taikliausia meilės metafora ir kur kas įtikinamesnis one-take nei Alejandro G. Iñárritu „Žmogus-paukštis“ (Birdman or (The Unexpected Virtue of Ignorance), 2014).
Filmas, kurio iš pradžių nekentėte, o vėliau pamilote
Nepamenu pavadinimo, bet tai buvo berods kažkuriame „Kino pavasaryje“ rodytas filmas apie Prancūzijos priemiesčių gyventojus. Filmas truko tris, gal ir penkias valandas, personažai leidosi į ilgus pokalbius (arba ilgą tylėjimą) prie stacionarios kameros, kadrai keitėsi ne dažniau nei kas pusvalandį. Ir po tų ilgų valandų be jokio judesio, kamera… ėmė… judėti… į priekį!
Įprastai to niekada neįvertintume. O čia tai buvo itin subtilus atpildas už kantrybę.
Simpatija arba antipatija kine
Nors ant to stovi didelė dalis industrijos, man nepatinka, kai vaidina žinomi aktoriai. Kaskart vaidindami naujame filme, jie tarsi sugriauna ankstesnio filmo pasaulio tikrovę.
