Liepsnojančios moters portretas / Portrait of a Lady on Fire
XVIII a. viduryje dailininkė Marijana pakviečiama nutapyti Eloisos portretą, tačiau pati Eloisa apie tai negali sužinoti. Mergina nesileidžia tapoma, nes supranta, kad jos portretas bus įteiktas vyrui, už kurio, mamos pageidavimu, ji turėtų ištekėti. Todėl Marijana tapo slapčia, bandydama įsiminti Eloisos bruožus jųdviejų pasivaikščiojimų metu, tačiau tarp dviejų jaunų moterų netrunka įsižiebti aistra.
Céline Sciamma filmas pasakoja apie meilę kaip atradimą („Ar visi įsimylėjėliai jaučiasi taip, lyg kažką išrastų?“), meilę kaip išsilaisvinimą, meilę kaip bendrystę. Ir apie moterišką žvilgsnį, kuris filme visomis prasmėmis keičia vyriškąjį. Aistringas, poetiškas, grakščiai sukonstruotas ir vizualiai įspūdingas „Liepsnojančios moters portretas“, Kanų kino festivalyje apdovanotas už geriausią scenarijų, yra vienas tų filmų, kurie prasideda tykiai, tačiau pamažu vis auga, kol finale pasiekia tokį galingą forte, kokio, tikėtina, jau seniai nepatyrėte.
Didžiosiomis raidėmis / Uppercase Print
Vieną dieną Nicolae Ceaușescu valdomoje Rumunijoje ant pastato sienos pasirodo kreida, didžiosiomis raidėmis užrašytos frazės. Apie šalies ekonominę situaciją, piliečių teises, valdžios kuriamą neteisybę. Šiuos užrašus parašė šešiolikmetis Muguras Călinescu. Jo byla – liudytojų parodymai ir tardymo procesas – tapo medžiaga Gianinos Cărbunariu teatro pjesei. Radu Jude filme ji pinama su archyvine Rumunijos televizijos medžiaga: nuo saldžių videoklipų iki reportažų apie darnią ir laimingą Rumunijos visuomenę.
Lietuvos žiūrovams jau pažįstamas Radu Jude nepaliauja ieškoti naujų meninių formų, leidžiančių persvarstyti istoriją ir mūsų santykį su ja. Šįkart, pasitelkdamas skirtingas medijas, jis paraleliai kuria du naratyvus. Pirmasis nurodo į asmeninę tragediją (beje, nutildytą ir ilgą laiką ištrintą iš Rumunijos istorijos puslapių), antrasis – į oficialų, propagandinį, kolektyvinį pasakojimą. R.Jude vis pertraukia M.Călinescu istoriją televizijos reportažais ir atrodo, jog tarp šių pasakojimų – ištisa praraja. Kol nepradedi galvoti apie visas mažas tragedijas, paslėptas po pakiliomis televizijos reporterių intonacijomis ir populiariomis estradinėmis melodijomis.
Kristaus kūnas / Corpus Christi
Klausantis kunigo Tomaszo jausmingo pamokslo, niekada nepagalvotum, jog jis – visai ne kunigas, o ką tik iš jaunimo pataisos kolonijos išėjęs jaunuolis, vardu Danielis. Dar kolonijoje jis atrado tikėjimą ir troško tarnauti Dievui, tačiau greitai suprato, kad niekas jo, teisto dvidešimtmečio, į seminariją nepriims. Tad kai atsitiktinumo dėka buvo palaikytas kunigu, Danielis tiesiog negalėjo praleisti šios progos.
Tikra istorija paremtas ir „Oskarui“ už geriausią tarptautinį filmą nominuotas „Kristaus kūnas“ (rež. Janas Komasa) tapo žiūrovų favoritu daugelyje kino festivalių. Ir nesunku suprasti kodėl – istorijoje apie savais klystkeliais einantį jauną vyrą, kuris bando padėti su savomis traumomis nesusitaikančiai mažo miestelio bendruomenei, yra kažkas fundamentaliai žmogiško. Ir viltingo. Net jei toji viltis – velniškai trapi.
Tiesiog nuostabu / Just Great
2013 m. Guillaume Nicloux hibridinis filmas „Michelio Houellebecqo pagrobimas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko, žinoma, garsusis rašytojas M.Houellebecqas, buvo iki ašarų juokinga komedija, kurioje vietos užteko viskam – ir vynui, ir muzikai, ir Prancūzijos realijoms, ir Europos istorijai. Naujasis režisieriaus filmas „Tiesiog nuostabu“, tęsiantis M.Houellebecqo nuotykius praėjus penkeriems metams nuo jo pagrobimo, tokių pat aukštumų gal ir nepasiekia, tačiau pasiūlo neblogą humoro dozę, pramaišiui su egzistenciniais pasvarstymais apie gyvenimą.
M.Houellebecqas atsiduria sanatorijoje ir nėra dėl to patenkintas. Krioterapijoje šalta, maistas restorane neskanus, alkoholis draudžiamas. Ir net rūkyti negalima. Aišku, M.Houellebecqas slapčiomis vis tiek rūko ir taip netikėtai sutinka tuo pačiu užsiimantį Gerardą Depardieu. Pastarasis savo kambaryje turi alkoholio atsargų, tad viskas, regis, pradeda klotis neblogai, tačiau M.Houellebecqą netikėtai aplanko jo pagrobėjas, kaip tik šiuo metu besitvarkantis su šeimynine drama...
Martinas Idenas / Martin Eden
1909 m. parašyto Jacko Londono autobiografinio romano veiksmą Pietro Marcello perkelia į Italiją ir pasakoja apie neturtingą, nekilmingą Martiną Ideną, kuris, įsimylėjęs iš „geros šeimos kilusią“ ir jį „į teisingą kelią atvesti norinčią“ Eleną deda visas pastangas, kad taptų jai lygus. Pradinės mokyklos nebaigęs Martinas ryžtasi tapti rašytoju: skaito, mokosi, rašo vieną apsakymą po kito – vieną po kito juos atmeta ir literatūriniai žurnalai. Tačiau vaikino užsispyrimas, panašu, jį nuo Elenos tik dar labiau tolina...
Į 16mm kamera nufilmuotą, Luchino Visconti kino dvasią primenantį filmą P.Marcello įterpia (neretai anachronistinius) archyvinius kadrus ir muzikinius epizodus, leidžia savo personažams įsivelti į audringas diskusijas apie politines bei socialines realijas ir taip „Martiną Ideną“ – istoriją apie nepriteklių, meilę, šlovę ir nuovargį – kartu paverčia į laiko rėmus neįpraudžiamu intelektualinės kovos lauku.
Balta balta diena / White White Day
„Ne, aš neverkiu. Aš tik pavargęs. Labai labai pavargęs“, – sako Ingimunduras, filmo „Balta balta diena“ (rež. Hlynuras Pálmasonas) protagonistas. Pusamžis, laikinai nedirbantis policininkas, kurį slegia gėla dėl žmonos netekties ir pyktis sužinojus apie ilgai slėptą paslaptį. Bet užvis labiau Ingimundurą dusina draudimas sau ir kitiems pripažinti, kad skauda, kad liūdna, kad gaila. Jis kantriai stato namą savo dukros šeimai ir rūpinasi mylima anūke, tačiau tylomis kaupiamos emocijos kažkada turi prasiveržti.
Už Ingimunduro vaidmenį Ingvaras E. Sigurðssonas Kanų kino festivalio „Kritikų savaitės“ programoje buvo pripažintas geriausiu aktoriumi, o vienatvėje skendinčio vyro psichologinį portretą filme reikšmingai papildo rūstūs Islandijos peizažai: rūke skęstantis kelias, nuo kalnų besiridenantys akmenys, sniegu užkloti laukai. Baltos baltos dienos.
Supernova
Kaip jau rašiau apžvelgdama Talino kino festivalį, kur ir įvyko Bartoszo Kruhliko „Supernovos“ tarptautinė premjera, nesunku suprasti, kodėl filmas, pasakojantis apie tykią sekmadienio dieną sutrikdžiusią avariją, dalį žiūrovų gali net kiek suerzinti. Režisierius, aiškiai apsibrėždamas savo pasakojimo erdvę (viena nedidelė kelio atkarpa) ir laiką (prieš ir po autoįvykio), istoriją suveržia taip stipriai, jog kartais gali pradėti trūkti oro. Mat „Supernovoje“ visko daug – daug personažų, daug dramaturginių siūlių, daug emocijų ir atviros socialinės kritikos šiandienos Lenkijos visuomenei.
Tačiau net jei kartais slapčia pagalvoji, jog tokioje tirštybėje gal ir būtų neprošal atsisakyti kelių siužetinių linijų, „Supernovoje“ sunku nesižavėti tuo, kaip B.Kruhlikas suvaldo sudėtingą dramaturginę choreografiją su dešimtimis personažų ir prie kokių nenušlifuotų – pačia geriausia šio žodžio prasme – emocijų priartėja jo filmo aktoriai.
Švilpautojai / The Whistlers
Jei įsibėgėjus rumunų Naujajai bangai buvo galima nerimauti, jog Corneliu Porumboiu bus „vienos natos“ režisierius, tai pastarųjų kelerių metų jo darbai įrodė, kad jaudintis nėra ko – C.Porumboiu jau spėjo ir pats pasijuokti iš rumunų Naujosios bangos, ir išbandyti savo jėgas dokumentikoje. Naujausias režisieriaus eksperimentas – Kanų kino festivalio konkursinėje programoje dalyvavę „Švilpautojai“.
Iš pradžių gali pasirodyti, jog „Švilpautojai“ yra įprastas trileris, gal tik su keliomis keistesnėmis detalėmis. Abiejose įstatymo pusėse dirbantis policininkas Kristi (akt. Vladas Ivanovas) keliauja į Kanarų salą, kur mokosi švilpavimo kalbos, kad galėtų iš kalėjimo išvaduoti Žoltą – jis vienintelis žino, kur paslėpti 30 milijonų eurų. Tačiau C.Porumboiu trilerį pradeda pinti su noiru, komedija ir drama, drauge dekonstruodamas kiekvieno žanro tropus. O su režisieriaus kūryba susipažinusiems žiūrovams į galvą neišvengiamai šaus 2009 m. C.Porumboiu filmas „Policija, būdvardis“, kur V.Ivanovas taip pat vaidino policininką. Ar režisierius mums siūlo šio personažo istorijos tęsinį?..
Parazitas / Parasite
Bong Joon-ho „Parazitą“ į savo pamatytinų filmų sąrašus turbūt jau įtraukė visi – kas po Kanų kino festivalio, kur filmas nuskynė „Auksinę palmės šakelę“, kas po sensacingos pergalės šių metų „Oskarų“ dalybose. Tikiu, jog ir filmo premisą kai kurie jau spėjo išmokti mintinai – laimingo atsitiktinumo dėka, iš neturtingos šeimos kilęs vaikinas gauna privataus mokytojo darbą pasiturinčioje šeimoje ir su artimaisiais pradeda kurpti planą, kaip išbristi iš skurdo.
„Parazite“ istorija apie dvi šeimas iš skirtingų socialinių sluoksnių pakimba tarp trilerio, juodosios komedijos ir dramos, o šiuose žanrų „amerikietiškuose kalneliuose“ žiūrovo dėmesys prie ekrano lieka prikaustytas daugiau nei dvi valandas – iki pat įspūdingo finalo. „Parazitą“ žiūrėti, be jokios abejonės, yra didelis malonumas, tačiau režisierius žiūrovams pasiūlo ne tik pramogą. Čia – ir aštrūs socialiniai bei politiniai pjūviai, suteiksiantys peno apmąstymams jau po filmo peržiūros.
Olegas / Oleg
Šimtai tūkstančių Latvijos rusų neturi pilietybės. Vienas jų – Olegas, kuris Belgijoje nelegaliai įsidarbina mėsininku, tačiau po nelaimingo atsitikimo jam čia vietos nebelieka. Olegą netrukus priglaudžia lenkas Andrzejus – iš pirmo žvilgsnio, geraširdis ir draugiškas vaikinas, plačiai atvėręs svetimšaliui savo namų duris. Tačiau Andrzejus turi ir despotišką veidą – Olegas netruks tai patirti.
„Olegą“ (rež. Juris Kursietis) verta pamatyti mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, dėl puikaus Olegą įkūnijančio lietuvių aktoriaus Valentino Novopolskio vaidmens ir fantastiškai persimainyti sugebančio Dawido Ogrodniko, kuriančio šiurpų Andrzejaus personažą. Antra, dėl to, jog kurdamas šį filmą režisierius atliko išsamų tyrimą ir rėmėsi tikromis nelegalių emigrantų istorijomis, leidžiančiomis bent per sprindį priartėti prie suvokimo, ką reiškia gyventi nuolatinėje baimėje ir kur toji baimė gali nuvesti.