Filmas „Gyvatė“ pasakoja apie Eimantą ir Miglę, kurie po penkerių metų draugystės pagaliau nusprendžia apsigyventi kartu. Tačiau vieną dieną Eimantas klozete pastebi gyvatę. Nors viskas pasibaigia laimingai, atmosfera tarp Eimanto ir Miglės pasikeičia. Baimė, jog naujuose namuose įsikūrė roplys, po truputį virsta paranoja ir didžiausiu poros santykių išbandymu.
Apie tai, kaip kilo idėja sukurti neįprastą siužetą ir jame atsiskleidusias šiuolaikines problemas 15min pasakoja T.Laucius.
– Kaip kilo idėja sukurti trumpametražį apie santykių išbandymus?
– Filmo inspiracija tapo ne santykių išbandymas. Kadangi gyvenu senamiestyje, išgirdau daug istorijų kaip senovėje kiauruose ir senuose vamzdžiuose išlįsdavo žiurkės iš tualeto arba vonios. Pagalvojau, jeigu iš ten išlįstų kažkas kito, bet tuo pat ir įmanomo, pavyzdžiui, gyvatė – būtų magiška. Vėliau sužinojau, jog šis reiškinys visiškai normalus Australijoje, Japonijoje.
Vėliau galvojome, kur ši absurdiška ir tikra istorija galėtų būti įpinta. Šis filmas statytas prieš dvejus metus, tad man, kaip visiems jauniems žmonėms, įdomiausia buvo tarpusavio santykiai, įsipareigojimo, atsakomybės baimė. Vaikinas pamatė gyvatę, išlindusią iš tualeto, o jo mergina juo netiki, manydama, jog jis, nenorėdamas kartu su ja gyventi, gyvatę išsigalvoja. Tuo metu apie tai ir galvojau (juokiasi).
– Pagrindinė vidinė problema, aplink kurią sukasi filmas – jauno žmogaus baimė įsipareigoti?
– Tai apie patį neapsisprendimo metą, kai pats nežinai, ko nori gyvenime. Nebūtinai apie santykius, apie gyvenimo pasirinkimus apskritai. Turbūt tai labiau susiję su vaikino personažu. Jis nežino, ką studijuoti, groja gitara, ieško savęs. Tuo metu taip mačiau didžiąją dalį mano kartos jaunų vyrų, laukiančių įkvėpimo, kažkokio ženklo, ką daryti gyvenime. Tai tarsi ironiškas požiūris į mano kartą, į save.
– Koks ryškiausias atsiminimas iš filmavimų?
– Pabaiga turėjo būti kitokia. Kadangi per paskutinę filmavimo pamainą aktorei buvo blogai, ji atsidūrė ligoninėje. Nors kitą dieną ji jau dalyvavo procese, jai vis tiek buvo negera. Atsimenu, jog tą pamainą ji buvo tokia pikta, jog visi jos bijojome (juokiasi). Dėl šios priežasties pasikeitė ir paskutinioji scena, bet ir džiaugiuosi, nes dabar geriau.
– Papasakokite apie sceną su klozetu, iš kurio išlindo gyvatė, bei vamzdį, į kurį veikėjams teko įkišti ranką.
– Klozetas buvo butaforija, kurį padarėme akademijoje. Jį atvežėme, o vamzdį sukūrė „dailė“. Nors butas buvo tikras, originalaus tualeto niekas nebūtų leidę laužti. Tiesa ta, kad filmavime dalyavo tikra gyvatė.
