Trumpa istorija pasakoja apie niekada nenutrūkstantį gyvybės pradžios ir pabaigos stebuklą. Nelaiminga kiškio žūtis tampa nepaprastu išgyvenimu jį radusiems ir smėlio dėžėje palaidojusiems vaikams.
Kiškio kūnelį apleidžia gausybė iki tol jame besiglaudusių stebuklingų būtybių, kurios dabar nerimastingai ieško naujų namų. Jo gyvybė pasibaigia ištirpdama aplinkoje ir įsikūnydama naujai užgimstančiuose augaluose ir sutvėrimuose.
Apie tai, kaip kilo idėja sukurti filmą visai šeimai ir jo siužeto istoriją 15min pasakoja G.Šiaulys.
– Kaip ir kodėl pasirinkote temą – apie niekada nenutrūkstantį gyvybės pradžios ir pabaigos stebuklą? Kaip gimė mintis vaikams pasakoti apie gyvybę ir mirtį? Ir kodėl pasirinkote būtent kiškį?
– Šiai temai mus įkvėpė dukros. Vieną dieną Andrius Kirvela (scenarijaus bendraautorius) kartu su dukra Saule rado mašinos partrenktą savo katę, o aš, eidamas gatve su dukra Ursula, pamačiau ant žemės gulinčią negyvą varną.
Tai buvo pirmi mūsų vaikų susidūrimai su mirtimi. Mes supratome, kad norėtume turėti vaizdų atsakymą šia tema, kuri palengvintų vidinį vaiko dialogą.
Pamačiau viziją, kurioje gulėjo negyvas kiškis ir iš jo sklido skirtingų pavidalų dvaselės. Tik vėliau, jau dirbant su scenarijumi, supratome, kad kiškis mitologijoje dažnai simbolizuoja atgimimą, jis vaizduojamas Velykų simbolikoje, tad puikiai atitiko mūsų temą.
– Kas labiausiai įsiminė kuriant filmą?
– Kai ant sumontuotos scenos uždedi garsą ir muziką, staiga atsiranda nuotaika, atmosfera. Kitaip sakant – gyvybė! Tai nuostabus momentas.
– Koks turi būti filmas vaikams, kuris paliestų ir atrakintų vaiko širdį? Kas, kuriant vaikams, yra svarbu? Apskritai: kaip jausti, kurios temos vaikams bus įdomios?
– Filme vaikams būtinai turi būti humoro. Užliūliavus vaiką tariamoje ramybėje galima pateikti gilesnę tematiką, netikėtai sutirštinti spalvas.
Tame emocijų supriešinime įvyksta situacijos išgyvenimas ir stipresnis potyris su ja. Vaikams labiau svarbu net ne tai, kas vyksta ekrane, bet kaip tai vyksta. Todėl personažų bruožai ir jų veiksmai animacijoje paryškinami.
Mano manymu, kino kalba yra labai universali tiek temų pasirinkimu tiek auditorijos platumu. Tai kaip pasakojimas prie laužo, svarbu tempas, atraktyvumas, siužeto posūkiai ir netikėta atomazga.
Dažnai pačiose linksmiausiose istorijose slypi pamatinės, universalios visai žmonijai temos. Vaikui visos temos gali būti neįdomios tiek pat, kiek ir įdomios. Svarbu sudominti.
