Odontologas Vitolis Laumakys ir inžinierius Adolfas Morėnas atsitiktinai susipažino gatvėje, kai Adolfas tvarkė savo motociklą. Jie pasidalino abipusiu susidomėjimu kinu. Adolfas pasisakė turįs mėgėjišką 8 mm kino kamerą – ir jie pradėjo filmuoti. Taip pat vyrai atsitiktinai išgirdo apie laisvas patalpas Kėdainių kultūros centro rūsyje – jie jas susitvarkė ir įsigijo minimaliai reikalingą techniką profesionalesniems filmams kurti. Taip 1962 m. įsikūrė „Mėgėjo“ kino studija, laikui bėgant tapusi produktyviausia ir žinomiausia Lietuvoje mėgėjiško kino studija.
Šį filmą kaip ir kitus potencialių kino kūrėjų darbus galima pamatyti specialiai Vilniaus filmų festivalio atrinktoje programoje, skirtoje 15min skaitytojams. 15min A.Antanavičius pasakoja apie filmo kūrimo užkulisius.
– Kaip kilo filmo idėja?
– Idėja kilo apsilankius personažų studijoje. Įspūdį padarė 3 dalykai – jų asmenybės, studija, kurioje jie dirbo, ir jų kuriami filmai. Tai man buvo labai nauja, įdomu ir svarbu.
– Kuo šie veikėjai ypatingi?
– Kaip asmenybės jie yra neįtikėtinai šviesūs ir tokiais buvo visą gyvenimą. Jie taip pat labai kūrybingi, darbštūs. O tuo metu, kai pradėjau juos filmuoti, jiems buvo apie 85 ir 83 metai. Tada jie vis dar dirbo pilnu tempu ir buvo energingi. Antra, jų kūryba – tikras undergroundinis Lietuvos kinas, ko išties mažai turime. Kaip nepriklausomas, eksperimentinis žanras šis kinas man įstrigo galvoje, o ir šiaip visada domėjausi ir pasaulio kontekstu. Tad atrasti tokį dalyką Lietuvoje – naujiena.
Mane taip pat nustebino, kad jų studija, tikrąja to žodžio prasme, yra undergrounde. Jie kuria rūsyje.
– Jūsų filmas sukurtas interviu forma. Kaip sekėsi bendradarbiauti su menininkais?
– Filmas kurtas ne tik interviu forma. Jame taip pat daug jų kasdienybės stebėjimo.
O reagavo jie natūraliai, nes dėmesio per gyvenimą yra sulaukę tikrai nemažai. Sovietmečiu mėgėjiško kino judėjimas buvo didelis, o sovietinė valdžia jį skatino. Jis buvo visuose miestuose, miesteliuose, regionuose, vyko įvairūs festivaliai nuo Lietuvos, Pabaltijo iki visos Sovietų Sąjungos teritorijos. Jie vykdavo ir į pasaulinius mėgėjiško kino festivalius, iš kurių viename jie pelnė antrąją vietą. Tad jie itin sąmoningi, žinojo, jog jų darbas vertingas ir pernelyg nesikuklino. Bendradarbiauti su jais taip pat buvo neįtikėtinai paprasta, nes jie – kino profesionalai, puikiai išmanantys dokumentinį ir vaidybinį kiną. Todėl jie lengvai pasiduodavo kryptims, kuriomis prašydavau eiti.
– Koks ryškiausias atsiminimas iš filmavimų?
– Įsimintiniausia buvo ta dalis, kurioje mes filmavome, kaip jie žiūri savo filmus. Neįtikėtina, kokie jų veidai gražūs, ir su kokia meile bei pasigėrėjimu jie juos žiūrėdavo. Jų akyse atsispindėjo džiaugsmas ir prasmė, kuriuos suteikė viso gyvenimo darbas.
