Kino teatrų repertuarus šiemet pasiekė 12 lietuviškų ilgametražių filmų – didžiąją dalį jų sudarė standartizuotų ir dėmesio nevertų komercinių komedijų pelkė, kurioje radosi vienas kitas autorinis darbas. Deja, ir jų premjeras neretai lydėjo nusivylimas.
O vilčių, rodos, buvo visai nemažai. Štai naujausias Igno Miškinio filmas „Karalių pamaina“, kurio laukėme septynerius metus, žadėjo iš naujo permąstyti istorinę atmintį, bet permąstė, deja, tik pats save – teatrališkai ir perdėm rimtai. Galbūt todėl asmeniniame metų tope „Karalių pamaina“ galėtų būti tituluojama didžiausiu 2016-ųjų nusivylimu, nes I.Miškinis, aiškią kūrybinę viziją turintis, pokyčius lietuviškame kine žadėjęs režisierius, gali kur kas daugiau nei deklaratyviai baksnoti į pareigos ir laisvės priešpriešą, ką įnirtingai ir nuobodžiai daro beveik dvi valandas trunkančioje „Karalių pamainoje“.
Lūkesčių nepateisino ir Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“, pasakojanti apie meilės trikampį 1989 m. ir vidurio amžiaus krizę šiandien. Filmas siūlo nostalgišką žvilgsnį į praeitį, o dabarties plotmė, suprantama tik per būtojo laiko refleksiją, pakimba ore – personažai, nelyg savo pačių šmėklos, klaidžioja po miestą ir prisiminimus, poetiškai parypuodami apie savo vidines kančias. Pastarasis motyvas, panašu, nesikeičia nei personažų gyvenimuose, nei K.Vildžiūno kine.
2011 m. Berlynalėje apdovanotas Manto Kvedaravičiaus filmas „Barzakh“ tapo rimtu pareiškimu kino bendruomenei, todėl naujausio režisieriaus filmo „Mariupolis“ premjera, taip pat įvykusi Berlyno kino festivalyje, intrigavo.
Mariupolis – industrinis uostamiestis Ukrainoje, gyvenantis karo laukimo nuotaikomis. Režisierius kuria miesto portretą, išvengdamas filmams apie karą būdingo dramatizavo ir politinio angažuotumo, tačiau drauge nesuvaldydamas aižėjančios medžiagos – žiūrovui Mariupolis tampa mozaikišku vaizdų ir garsų kratiniu, subyrančiu į bendro vardiklio stokojančius epizodus. Kita vertus, režisierius subtiliai paliečia takios tapatybės ir tautinio identiteto problemas, tokias svarbias šiandieniame pasaulyje, kuriame viską bandome sudėlioti į lentynėles.
Vienas ryškiausių šių metų lietuviško kino įvykių – Giedrės Žickytės ir jos kolegės Maite Alberdi trumpametražio filmo „Aš čia tik svečias“ nominacija Europos kino apdovanojimuose. Lig tol šiuose apdovanojimuose buvo pristatyti trijų lietuvių režisierių darbai: 1992 m. – Šarūno Barto „Trys dienos“, 1993 m. – apdovanojimą pelniusi Audriaus Stonio „Neregių žemė“, 2005 m. – Arūno Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“.
Nominacija neturėtų stebinti – po pasaulio kino festivalius sėkmingai keliaujantis filmas pakeri jautrumu ir pagarba savo personažui. Apie Alzheimeriu sergančią moterį pasakojantis „Aš čia tik svečias“, režisierės G.Žickytės teigimu, permąsto prisiminimų fenomeną, o kartu piešia labai žmogišką bei intymų ligos portretą.
„Aš čia tik svečias“ neatsitiktinai žymi pertrūkį šioje apžvalgoje, nes būtent trumpametražis kinas Lietuvoje jau ne pirmus metus šviečia ryškiausiai, kalba drąsiausiai ir žada daugiausiai.
Štai Lino Mikutos ne viename tarptautiniame festivalyje apdovanotas dokumentinis filmas „Šaltos ausys“, pasakojantis apie tėvo ir jau suaugusio kurčio sūnaus rutiną vienkiemyje, pulsuoja tokia režisūrine branda, kurios galėtų pavydėti ne vienas socialinio dokumentinio kino režisierius – sudėtinga tema čia nepoetizuojama ir nesuvulgarinama, sugebant į savo personažus pažvelgti ne kaip į socialinės klasės atstovus, bet kaip į artimus bei savus žmones.
Pradžiugino ir po ilgesnės pertraukos filmą sukūrusi Dovilė Šarutytė, kurios „Scanoramoje“ geriausiu lietuvišku filmu pripažintos „8 minutės“, pasakojančios į vieną sakinį telpančią istoriją, pasiūlo ne tik išraiškingą, bet ir pagrįstą estetinį sprendimą. „8 minutės“ yra išties drąsus filmus. Ne vienas jį apkaltino perdėta stilizacija, kalbėjimu apie nieką ir techninių žaidimėlių gausa – taip jau būna, kai išdrįsti prie šablono pripratusiam žiūrovui suteikti daugiau laisvės.
Tarp metų ryškiausių norėtųsi išskirti ir Lauryno Bareišos „Kupranugarį“, kurio didžiausia stiprybė – gyvi dialogai ir puiki, nuo visų lietuviškam kinui būdingų ydų atsieta vaidyba. Tebūnie tai netobulas, bet tikras ir jautrus, ilgam įsimenantis filmas, priversiantis pasižymėti L.Bareišos pavardę ir sekti jo darbus ateityje.
Šį tekstą norėtųsi baigti optimistine gaida – šiais metais tarptautiniuose Karlovi Varų ir Busano festivaliuose buvo pristatyti debiutiniai ilgametražiai Linos Lužytės („Amžinai kartu“) ir Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“) filmai. Filmai tų režisierių, kurių trumpukai, kalbantys visai kitokia, už poetinių metaforų nesislepiančia ir šiandieniniam žmogui artima kino kalba, prieš keletą metų žadėjo tą vis nesulaukiamą lūžį.
Tad gal jau greit, jau 2017 m., jis ir įvyks, o kitų metų apžvalgą, apsvaigus nuo kokybiško lietuviško kino gausos, beliks pradėti L.Lužytės trumpametražio filmo pavadinimu – „Jau puiku, tik dar šiek tiek“. To mums visiems ir linkiu.
