Minint jubiliejus, norisi gręžtis atgalios ir prisiminti, koks buvo ir koks yra lietuviškas kinas. Į vieną trumpą sąrašą niekada nepavyktų sutalpinti visų dėmesio vertų 1990–2020 sukurtų lietuviškų filmų, tačiau 15min kviečia prisiminti bent 10 ilgametražių juostų – tas, kurioms pavyko pereiti laiko išbandymą, ir tas, kurios sužibėjo ryškiausiai.
Raimundas Banionis „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990)
Raimundo Banionio vaidybinis filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (scenarijaus autorius – Maciejus Drygas) ir po trisdešimties metų po jo premjeros atrodo kaip šviežio oro gurkšnis. Dėl trijų priežasčių. Pirma, nes paprastai ir be perdėto dramatizmo perteikia jaunų žmonių maišto dvasią sovietmečiu: iš pradžių, regis, nekaltai paauglišką, klausantis Liuksemburgo radijo ir auginant ilgus plaukus, bet netrukus, po Romo Kalantos susideginimo, įgaunančią kitų spalvų. Antra, nes surinko puikius jaunus aktorius – Gabiją Jaraminaitę, Rolandą Kazlą, Augustą Šavelį, kurie kuria dinamiškus, gyvenimo ištroškusių personažų portretus. Galiausiai, dėl atmintin įsirėžiančio finalo – net ir užbetonuota upė vieną dieną prasiverš, ir beliks tik galvą atlošus žavėtis jos jėga.
Šarūnas Bartas „Namai“ (1997)
Šarūno Barto atėjimas į kiną buvo įvykis ne tik Lietuvoje, kur jis įkūrė pirmąją nepriklausomą kino studiją, bet ir už šalies ribų, kur režisieriaus juostos greitai pelnė tarptautinį pripažinimą. Tačiau iš visų tylių ir liūdnų, nenaratyvinių ir neskubraus ritmo režisieriaus filmų savo vizionieriškumu labiausiai išsiskiria 1997 m. sukurti ir Kanuose premjerą šventę „Namai“. Čia protagonistas klaidžioja po nesibaigiančius kambarius, kuriuose – ištisi sodai, prabangi vakarienė ir niūrūs puotautojai, pamiršti vaikai ir iš knygų kūrenami laužai. Š.Bartas kurią paveikią namų paieškos metaforą – namų, kurie kartu ir savi, ir nepažįstami, pilni anksčiau čia gyvenusių žmonių paliktų ženklų ir juose vis dar rusenančios, nors ir trapios, gyvybės.
Algimantas Puipa „Elzė iš Gilijos“ (1999)
Pagal Ernsto Wicherto apysaką sukurta Algimanto Puipos juosta „Elzė iš Gilijos“, pristatyta Berlyno kino festivalyje, turi lietuvių kinui nebūdingo epiškumo – tai nereiškia, jog filmą galime lengvai priskirti istorinio epo žanrui ar kad jis yra epinis savo apimtimis, bet į XIX a. Kuršių Neriją nukeliančioje ir kelių šeimų jausmų peripetijas pristančioje juostoje yra kažkas didingo ir romaus. Ir kažkas nesupainiojamai puipiško. Šie autoriniai akcentai neleidžia „Elzei iš Gilijos“ tapti nuobodžia kostiumine melodrama ir išsiskiria ne tik režisieriaus kūrybos, bet ir lietuviško kino kontekste.
Arūnas Matelis „Prieš parskrendant į Žemę“ (2005)
Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ tapo bene labiausiai apdovanotu ilgametražiu lietuvišku filmu per pastaruosius trisdešimt metų – jam, be kitų įvertinimų, buvo skirtas JAV režisierių gildijos apdovanojimas „Už išskirtinius nuopelnus kino režisūrai“. Ir „Prieš parskrendant į Žemę“ neabejotinai nusipelnė visos šūsnies laimėtų prizų. Už tai, kaip jautriai, tačiau nemanipuliatyviai, nei kart nepriartėjant prie pavojingos etinės ribos (gal net priešingai – ją ryškiau nubrėžiant) rodo gyvenimą onkologinėmis ligomis sergančių vaikų ligoninėje. Ir už tai, kaip užgniaužia kvapą. Pirmiausia, ne dėl savo estetikos ar režisūros, o dėl žmogiškumo.
Emilis Vėlyvis „Zero“ (2006)
Po nepriklausomybės atkūrimo anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti ir komercinis lietuviškas kinas. Jo netrūko pastarąjį dešimtmetį, tačiau nei vienas kitas komercinis filmas kol kas dar negali galynėtis su 2006 m. pasirodžiusia pirmąja Emilio Vėlyvio „Zero“ dalimi. Nei sulauktu atgarsiu (kičiškas, pastišiškas ir aštrus „Zero“ jau tapo savotiška klasika), nei ambicija. Nes „Zero“ nebuvo tik įžūli kriminalinė komedija su daug keiksmažodžių, dėl ko dalies auditorijos buvo nurašyta. Iš tiesų čia netrūko ir socialinės kritikos, ir maišto prieš lietuviško kino tradiciją, ir bandymo gręžtis ne į štampinę Rytų produkciją, bet į kino didžiuosius – Quentino Tarantino ir Guy Ritchie kūrybą. Ir tai – verta įvertinimo.
Kristina Buožytė „Kolekcionierė“ (2008)
Lietuviškas kinas mėgsta (ar bent jau tikrai mėgo) klaidžioti po metafizines aukštumas. Ir tai nėra blogai. Tačiau tokiame kontekste ypatingą vertę įgauna filmai, kurie savo personažus nuleidžia ant žemės. Kristinos Buožytės debiutinis vaidybinis filmas „Kolekcionierė“, kuriame fantastišką vaidmenį atliko Gabija Jaraminaitė, tapo vienu įdomiausių per nepriklausomybės laikotarpį kine sukurtų psichologinių portretų. „Kolekcionierė“ pasakoja apie moterį, kuri po tėvo netekties emocijas gali pajusti tik žiūrėdama filmuotas ir dirbtinai sukurtas situacijas, kuriose pati veikia. Atrodo, jog savo idėja filmas net šiek tiek pralenkė laiką. Tai, kas 2008 m. daliai žiūrovų galbūt atrodė perspausta, 2020-aisias, žmonijai į medijas perkeliant visas savo patirtis (nes kaip kitaip jos įgis vertę?..), „Kolekcionierės“ keliami klausimai gali pasirodyti kaip niekad artimi.
Mantas Kvedaravičius „Barzakh“ (2011)
Islamo terminas „barzakh“ nurodo į tarpinę būseną tarp gyvenimo ir mirties. Tokioje dviejų pasaulių sandūroje nuolat atsiduria Čečėnijoje gyvenantys žmonės, nežinantys, ar jų artimieji gyvi, ar mirę. Mantas Kvedaravičius savo debiutiniame dokumentiniame filme „Barzakh“, kurio premjera įvyko Berlyno kino festivalyje, tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme panardina žiūrovą į erdvę, kur persikloja sunki kasdienybė, nervingas sapnas, politinės, poetinės ir filosofinės potekstės. Tačiau takumo įspūdį kuriančiame filme preciziškai tiksliai sudėlioti akcentai ir ritmingai išryškinamos detalės – jų dėka daugiaprasmis filmas gražiai šakojasi, bet niekad nenukrypsta nuo ašies.
Marija Kavtaradzė „Išgyventi vasarą“ (2018)
Jau esu rašiusi, kad niekas kitas nuo lietuviško kino taip veržliai nenupūtė storu sluoksniu nugulusių snobiškumo dulkių, kaip Marijos Kavtaradzės vaidybinis filmas „Išgyventi vasarą“, įrodęs, kad žiūroviškumas ir šmaikštumas nėra tik komerciniam kinui būdingos savybės. Sukūrusi kelio filmą apie tai, ką reiškia gyventi su psichinės sveikatos problemomis, M.Kavtaradzė ne tik palietė svarbią, Lietuvos kultūroje vis dar per mažai reflektuojamą temą, bet ir aukštai iškėlė kartelę ateities vaidybinio kino debiutams – „Išgyventi vasarą“ išvengia visų pelnytų ir nepelnytų priekaištų lietuviškam kinui ir verčia naują lapą jo istorijoje.
Rugilė Barzdžiukaitė „Rūgštus miškas“ (2019)
Rugilė Barzdžiukaitė savo dokumentiniame debiute „Rūgštus miškas“, apdovanotame Lokarno kino festivalyje, talentingai sujungė lietuvišką stebimosios dokumentikos tradiciją su konceptualiu, o tuo pat metu ironišku žvilgsniu. Apie šiandienos pasaulį ir žmogaus vietą jame režisierė prabyla iš paukščio skrydžio žvelgdama į turistus, Juodrantėje esančioje apžvalgos aikštelėje stebinčius kormoranų koloniją. Besipiktinančius, besižavinančius, sutrikusius, siūlančius griebtis ginklo, nueinančius iki politinių samprotavimų – R.Barzdžiukaitė parodo juos visus ir beveik nepastebimai sukonstruoja mažą žmonijos emocijų modelį, susidūrus su tuo, ko nepažįsti ir dėl to prisibijai. Ir leidžia dar kartą įsitikinti, jog kaltinti kitą visada atrodo lengviau – ne tik apie komoranus kalbant.
Karolis Kaupinis „Nova Lituania“ (2019)
Per tris atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos kinas ne kartą bandė kalbėti apie šalies istoriją, tačiau nei vienas filmas nepasiūlė tokio kompleksiško ir taip nuo vadovėlinių pasakojimų nutolusio žvilgsnio kaip Karolio Kaupinio vaidybinis debiutas „Nova Lituania“. Turbūt paradoksalu, jog juodai baltą estetiką pasirinkusiame filme išvengiama lietuviškam istoriniam (ar į istorines temas besigręžiančiam) kinui būdingo skirstymo į „juoda“ ir „balta“ – atsispirdamas nuo Kazio Pakšto figūros ir jo atsarginės Lietuvos idėjos, K.Kaupinis bando suprasti, kodėl susidūrus su grėsme veržli tarpukario Lietuvos visuomenė ėmė gūžtis ir neryžtingai trypčioti vietoje. Ir kur šiame keistame peizaže atsiduria žmogus, siūlantis kad ir beprotišką, bet išsigelbėjimo planą.