Ko gero, daugeliui yra žinomas šio profesoriaus prototipas Kazys Pakštas – profesionalus geografas ir mokslininkas, tarpukariu išgarsėjęs su atsarginės Lietuvos idėja. Jis, keliaudamas po visą pasaulį, ieškojo saugios ir palankios vietos antrajai tėvynei, o viena iš jo siūlomų krypčių buvo Afrika. Šią idėją K. Pakštas aktyviai siūlė tuometinės valdžios pareigūnams, tačiau dėmesio beveik nesulaukė. Vienintelis premjeras Juozas Tūbelis tuomet įsiklausė ir pažadėjo paskambinti K. Pakštui. Tik tas skambutis vis dėlto neįvyko – premjerą netrukus ištiko infarktas. Čia fantazijas pradeda kutenti klausimas, o kaip būtų, jeigu būtų?
Šis klausimas neduoda ramybės „Nova Lituania“ režisieriui Karoliui Kaupiniui – jis pasakoja istoriją, lyg tas skambutis būtų įvykęs. Filme profesorius susitinka su premjeru ir perspėja: „Čia per daug žmonių – aplink mus, aplink Lietuvą. Turėdami plotą, kuris yra nepakankamai užpildytas žmonėms, mes niekaip nevaliosime jo išlaikyti. Tuštuma yra pagrindinis mūsų priešas. Mums liko labai nedaug laiko. Mus tiesiog praris kažkuri iš didžiųjų valstybių. Aš turiu sprendimą – atsarginė Lietuva, lietuviška kolonija užjūriuose.“
Nors daugelis profesoriaus idėjas laiko beprotiškomis ir isteriškomis, juo patiki vienintelis žmogus – politika kiek nusivylęs šalies ministras pirmininkas. Galiausiai premjeras jau skaičiuoja, kiek gi laivų reikėtų lietuviams persikelti į Afriką:
2 milijonai 800 tūkstančių žmonių. Sakykim, į vieną laivą telpa 500 žmonių. Vadinasi, mums reikės 5600 laivų. Sakykim, kelionė trunka savaitę pirmyn ir savaitę atgal. Čia bus daugiau nei keturi metai visos Lietuvos iškėlimui!
Nepasakosime, kaip filme veiksmas vystosi toliau, bet įsivaizduokime, o jei tuomet būtumėme įsėdę į tuos laivus, keliaujančius į Afriką. Kaip būtų susiklosčiusi Lietuvos istorija? Kokių nelaimių būtumėme išvengę, o su kokiomis, šiandien nė neįsivaizduojamomis, susidurtumėme? Kaip sutartumėme su kaimynais? Kaip atrodytų lietuvio buitis Afrikoje? To jau niekada nebesužinosime, bet fantazijos kaitina vaizduotę. Viena aišku – greičiausiai tuomet lietuvių organizmui nebetrūktų vitamino D ir tikrai nebegalėtumėme skųstis cepelininiu dangumi.
